Julijonas ir ožkelė

Viename Julijoniškių kaimo name gyveno šaunus berniokas – Julijonas.  Dienų dienas jis ganydavo ožkelę, kurią tik vieną teturėjo. Eidamas į laukus pasiimdavo ploniausių lininių siūlų ir seną, visiškai nusidėvėjusi pusbatį. Linus naudojo ožkelei ant kaklo užrišti, vietoj grandinės, o pusbatį – vietoj kuoliuko.
  Julijonas akylai saugojo ožkelę, kad ji kokių šunybių neprikrėstų, bet vieną dieną beganydamas ėmė ir užsnūdo… Nubudęs žiūri, ogi ožkelė jo kelnes berupšnojanti, kairiosios klešnės jau pusę nebėr! Supyko berniokas ant ožkelės, paliko ją vieną lauke stypsoti, o pats patraukė po platųjį pasaulį laimės ieškoti.
  Jau buvo du šimtus devyniasdešimt tris žingsnius link savosios laimės nužingsniavęs, kai suprato, jog išėjo kaip stovi: marškiniai, kurių nuo kūdikystės dar neišaugo, kelnės, kurių kairioji klešnė apgriaužta, o jų kišenėje susilankstęs aliuminis šaukštas, su kuriuo dangaus aveles šukuodavo. Grįžti jis nė neketino, nes buvo užsispyręs nelyginat koks pakelės ožys.
  Paėjėjo dar porą šimtų, o gal ir tūkstančių žingsnių ir pasijuto esąs mirtinai išalkęs. Pasuko galvą į šoną, o ten milžiniškas bulvių laukas. Sumanė porą bulvių išsikasti ir išsivirti  netoliese raibuliuojančiame ežerėlyje. Pasiėmė aliuminį šaukštą iš kišenės ir pradėjo kasti. Kasė, kasė, o bulvių kaip nėr taip nėr. Bet Julijonas buvo iš tų berniokų, kurie niekada nepasiduoda ir toliau kasė. Kai pro tą bulvių lauką praskrido dešimt pulkų varnų, Julijonas pagaliau kažkur prisikasė. Išlindo iš savo apkasų ir mato esantis kitoje žemės rutulio pusėje. Visa žemė buvo nuklota gintaro dulkelėmis. O tolumoje šmėžavo kažkoks keistas siluetas, kuris ėjo link bernioko. Kai saulė nebešvietė Julijonui į akis, jis išvydo, jog keistasis padaras – arklys su dviem kupromis ant nugaros. Ir dar toks visas pageltęs “Turbūt bus prie ką tik nudažyto namo sienų pasiglaustęs”- pagalvojo berniokas ir prisiminė kaip pats prie savo rudai nudažyto namo sienos buvo prisiglaudęs, paskui dar porą mėnesių vaikščiojo rudas tartum koks Afrikos negriukas. 
  Išvydęs keistai atrodančią žmogystą dvikupris arklys nedrąsiai prisiartino, drebančiomis kojomis, tylutėliu balsu paklausė:
  -Atleiskit, pone, gal jūs kartais žinote kur galėčiau rasti ko nors ėdamo?
  Julijonas pasijuto labai pagerbtas, nes dar niekas per visą gyvenimą nebuvo jo pavadinęs “ponu”. Jau norėjo sakyti, kad nežino kur yra ”ko nors ėdamo”, bet prisiminė, savo nuėstas kelnes. Atsiplėšė mažyti gabalėlį nuo dešiniosios kelnių klešnės ir paragavo – jos buvo žolės skonio! Nuplėšė pusę dešiniosios klešnės ir didžiuodamasis savo protu ir išmintingumu, padavė ją dvikupriui arkliui sakydamas:
  - Tai žolės skonio klešnė. 
    Keistasis arklys labai padėkojo ir godžiai visą klešnės pusę sužiaumojo.
    Kol dvikupris žiaumojo, Julijonas suprato, kad pasiilgo savo ožkelės, kad jam visai tos laimės ieškoti nereikia. Jau ruošėsi keliauti namo, kai arklys atsidėkodamas padovanojo jam vieną kuprą. Ta kupra buvo stebuklinga ir Julijoną akimirksniu namo pargabeno.
    Grįžęs pas savo ožkelę Julijonas visai ant jos nebepyko, net visas kelnes atidavė sužiaumoti. Svarbiausia, kad jis myli savo ožkelę, ir juk spintoje kabo naujos kelnės…