Bėgti? Palauk

Kieme stovėjo medis. Neaugo, o stovėjo. Nudžiūvęs su aplaužytomis šakomis. Ir karštis. Užmečiau striukę ant vienos,- iškrito piniginė iš vidinės kišenės. Ir atsivertė. Pro aplanką pamačiau save. Gal prieš dešimt metų nusifotografavęs teisėms. Kol žiūrėjau,  priėjo ji ir pakėlė. „Gražus“ . Negi ? „Man ir dabar tu gražus“. Man ne grožis svarbiausia,-paėmiau piniginę ir įsikišau į kelnių kišenę. Nevirškinu tų išsipūtimų. Svetimkūniai. „Tai, kodėl prie manęs priėjai ?“. Tu šypsojaisi, prisimerkus lyg slėptumeis nuo  blykstės. Knietėjo pamatyti, kas slepias už tavo vokų. „Laiškai ?“.
Svogūnų laiškai. Jų šiandien radau tarp kopūstų. Vyno išgėriau. Galvojau, kvapas praeis. Karštis kieme. Į lūpas bučiavau tave.
Tu paėmei mano ranką ir truktelėjai. Bėgti?  Palauk,-nuėmiau nuo šakos striukę. Permečiau per petį . Ir tave,-juk tu su naujais bateliais.