Medaus puodynė II

Vakar buvau miške mėlynių. Ypač daug jų yra prie papartyno, o, kaip jau žinote, į kairę nuo jo, prie palinkusios pušies, gyvena meškų šeima, taigi tuo pačiu aplankiau ir juos.
  Namuose radau tik mamą Mešką ir jos vyriausiąjį sūnų Rudį. Keista, bet meškiukas nebeatrodė toks linksmas kaip anksčiau, maža to, buvo dvigubai storesnis.
  - Gerai maitinate sūnų, - sušnibždėjau mamai Meškai.
  - Jis pastorėjo ne nuo maisto, - nusijuokė mama Meška ir papasakojo, kas nutiko jos sūnui.

  Rudis, kaip ir visi meškinai, be galo mėgo medų. Vieną rytą jis atsibudo kamuojamas noro suvalgyti bent vieną lašiuką medaus. Rudis apieškojo visus namus, deja, medaus nebuvo nė kvapo. Visą rytą jis zyzė tėvams, kad nori medaus, ir galiausiai tėtis Lokys pažadėjo vakare parnešti puodynėlę.
  Pažadėjo, tačiau tik vakare, o Rudis medaus norėjo iškart!
  - Na ir gerai, - tyliai sau tarė meškiukas, - gausiu medaus pats.
  Rudis buvo gana protingas meškiukas ir žinojo, kad medų gamina bitės. Taip pat jis žinojo, kad bitės gyvena spalvinguose nameliuose – aviliuose, o į pietus nuo jo namelio, šalia tvenkinio gyveno bitininkas, turėjęs daug avilių.
  Taigi Rudis pasiryžo nueiti pas bites ir paprašyti truputėlio medaus. Tačiau ką sakyti tėvams? Juk jie neleisdavo jam nueiti toli nuo namų!
  - Aš einu uogauti, - pasakė Rudis tėvams džiaugdamasis, kad per jo tamsų kailiuką nesimato, kaip jis išraudo meluodamas.
  - O kodėl pasiėmei puodynę? – paklausė mama Meška. – Aš tau surasiu pintinę.
  - Ne, ačiū, - greit ištarė Rudis ir išlėkė pro duris, kad tėvai nesuprastų jo planų.
  Smagiai sau žingsniavo meškiukas takeliu link tvenkinio. Jis ėmė jausti keistą, įkyrų garsą, tas garsas stiprėjo Rudžiui artėjant prie tvenkinio.
  „Taip dūzgia bitės“ – suprato meškiukas ir jau ėmė svajoti, kaip bitės jį svetingai sutiks ir vaišins tortais, pyragais ir pyragaičiais, iš medaus pagamintais.
  Štai Rudis priėjo tvenkinį, pasuko į dešinę ir išvydo daugybę spalvotų bičių namelių. Visi nameliai buvo tokie gražūs, kad meškiukas niekaip negalėjo apsispresti, kurio gyventojų prašyti medaus. Galiausiai apsisprendė eiti prie geltonojo namelio.
  „Medus geltonas, taigi geltonajame avilyje pagamintas medus turėtų būti kokybiškiausias“ – nutarė Rudis.
  Prisiartinęs prie geltonojo avilio jis tarė:
  - Bitės bitutės, duokit medučio. (Rudis manė, kad bitės yra dosnesnės, kai į jas kreipiesi mažybiniu vardu).
  Jokio atsakymo, tik tas pats įkyrus bičių dūzgimas.
  - Bitės bitutės, duokit medučio.
  Vėl nieko.
  „Gal neišgirdo, reikia atidaryti avilį, tada išgirs“.
  Meškiukas atidarė avilį.
  - Bitės bitutės, duokit medučio.
  Dūzgimas sustiprėjo.
  „Išgirdo! “ – pamanė Rudis ir staiga sucypė, pajutęs geliantį skausmą letenoje.
  Rudis buvo protingas ir žinojo, kad bitės gamina medų ir gyvena aviliuose. Deja, jis nežinojo, kad bitės nelabai mėgsta meškiukus, prašančius medaus, o ypač – atidarinėjančius bičių namelius.
  Meškiukas išsigandęs atsitraukė nuo geltonojo avilio, tačiau bičių spiečius puolė prie jo. Rudis pajuto skausmą ir kitoje letenoje.
  Jis pasileido bėgti, pats nė nežinojo kur, o bitės vis sekė įkandin baisiai dūgzdamos ir vis geldamos.
  Rudis suprato, kad bėgo ratu – jis vėl atsidūrė prie tvenkinio. Nebeišmanydamas, ką daryti, pūkštelėjo į vandenį. Nuo vėsaus vandens nebe taip smarkiai skaudėjo bičių sugeltas vietas, be to, nė viena bitė nesiryžo pulti meškiuko vandenyje.
  Ilgai lindėjo Rudis vandenyje, tik iškišdavo nosytę įkvėpti oro. Tik kai saulė jau ėmė raudonuoti, meškiukas įsidrąsino išlipti į krantą. Bičių jau nebebuvo.

  Kai Rudis, visas šlapias ir sutinęs nuo įgėlimų, parėjo namo, jo laukė tėtis Lokys su didele puodyne medaus.
  - Čia tau, - pasakė šypsodamasis.
  - Ne, daugiau jokio medaus! – sucypė Rudis.