Lygiadieniui

Akimirką tokią, kai visko po lygiai
- linksmo ir liūdno, juodo ir balto -
noris gyvent tobuloj tobulybėj,
atlygint už gerą, bausti tik kaltą.

Kaip jį atrast, tą pusiausvyros tašką;
dauginam, dedam, dalinam ir atimam,
leidžiamės, kylam be galo be krašto
siekdami tobulumo, savęs nematome.

Astronominiais mastais paprasta viskas,
net mirksnį nedrįstam nustoti judėję,
išdygstam, suaugam, pražystam ir vystam
viens kitą kankindami savo tylėjimu.

Siekdami tobulumo, dvejonėms puolant,
latentinę baimę gniauždami skrydžio, 
apogėjuj įstrigti stengiamės nuolat.
Nors žinom – zenite akimirką truksim prieš krytį.