Sugrįžimas

Snarglėta nosimi, besiplaikstančiais plaukais ir rankose laikydama gal kokį pusę milijono reikalingų ir nereikalingų daiktų, pamojau viena iš likusių laisvų rankų moteriškei, dažnai vadinančiai mus visas įvairiausiais, dar nuo senų laikų gyvenančiais žodžiais… Ji susiraukė, bet…. matyt, refleksas buvo stipresnis – pamojo man ir Ji.
Tuomet visokiausių spalvų nosinėles sukišau į kišenes… Kažin, kaip jos jautėsi(?)… (ko gero kaip rožės, mirkstančios viename inde kartu su gvazdikais…). Sustojau prie asilo, neapsisprendusio koks norėtų būti – juodas ar baltas…. Jis skyrė didžiulę, jau taip gerai pažįstamą gatvę.
Ir staiga… - vos neapakau – į mane, lyg fluorescencine spalva dažytas prožektorius, švietė Jos veidas..
Jos, matytos (atrodo) prieš tūkstančius metų…  Ak, kaip greitai senstame, pagalvojau…
Belaukiant žalios šviesos, rodos, praplaukė didžiulis tokios sukaustytos, nesuprantamos ir sijonuotos vaikystės laivas. Pirmųjų klasių mokytoja stovėjo kaip ir tuomet, rami, apvalaus veido, geraširdė, tačiau griežta… (ir turinti problemų su nervais..).. Prisiminiau žiaurų atsitikimą, kai, kažkada, pirmoje klasėje buvusią puikią skaitovę, mane privertė skaityti garsiai… prieš visus… negana to – su Povilu poroje…(na, Jis taip ir neišmoko gražiai skaityti)… buvo baisu…
Prisiminiau dar daug visko.. … pirmą dvejetą matematikos pamokoje, primą trejetą lietuvių…
Ech, geri buvo laikai.. tačiau kol kas visai nepasiilgstu…
Atsipeikėjau. Žmonės jau buvo įpusėję gatvę… šviesoforas springo jo paties spygčiojamais keistais garsais… Mokytoja artėjo.. šypsojausi…. atsikrenkščiau ir buvau bepraverianti burną sakyti “Laba diena, Mokytoja!”…
Kai staiga – siaubingas finalas! Tai buvo ne Ji!………….

…nuleidau galvą… tik tuomet prisiminiau Jos kojų ligą.. tik tuomet supratau, kad nebepamatysiu Jos… turbūt niekada……  turbūt…..
…keista….
….buvo gera….
.. buvo gera sugrįžti ten, kur atminties voratinkliuose saugomos didžiausios esamo gyvenimo paslaptys giedojo paskutinę “Requiem” dalį… 
…Dievo avinėli….