Mano nugara - kalkmenio siena,
Kojų padai - šaligatvio plytos,
O viršugalvis - aukštas dangus
Ir žvaigdžių kaip minčių prilytas
O daugiau nejaučiu nė ląstelės.
Nė ląstelės manęs nesiskolintų
Nei svajonėm akių nuspalvintų,
Nei plaukų parsiduodančiai šokančių
Gal todėl taip laisvai ir kvėpuoju
Kyla rojun garų kamuoliai
Į žvaigdžes įsiklausius galvoju:
Ten kur aš - ten ir mano namai