Medaus puodynė

Jeigu kada vaikščiosite po mišką, pasukite takeliu į kairę nuo papartyno. Eidami tuo takeliu pamatysite palinkusią pušį, o prie jos – mažą baltą namelį raudonu stogu ir žaliomis durimis. Tik neišsigąskite – ne ragana ten gyvena, o meškų šeima: tėtis Lokys, mama Meška ir trys maži meškiukai Rudis, Redis ir Tedis.
  Kartą man pavyko su jais susipažinti, netgi išgerti arbatos su mama Meška ir pasiklausyti istorijos, nutikusios jos jauniasiajam sūnui Tedžiui. 

  Tai atsitiko, kai pušis prie namelio dar nebuvo tokia palinkusi. Tąkart jie šventė Tedžio gimtadienį. Džiaugėsi Tedis švente, vaišėmis, bet labiausiai – senelės dovana, moline puodyne, sklidina tiršto, geltono ir kvapnaus medaus.
  Tedžio broliukai Rudis ir Redis vis žvilgčiojo į Tedį, apsikabinusį puodynę, tikėdamiesi būti pavaišinti medum. Deja, Tedis nė nemanė to daryti.
  „Medaus niekam neduosiu, pasiliksiu ypatingai progai“ – mąstė jis. Kas bus ta ypatinga proga, meškiukas dar nežinojo.
  - Tedi, duok bent pauostyti medaus, - galiausiai paprašė broliai.
  - Medus mano! – Piktai atsakė Tedis ir atsisėdo ant grindų, apsikabinęs puodynę. Taip jis prasėdėjo visą vakarą.
  - Tedi, aš padėsiu puodynę virtuvėje, - pasiūlė mama Meška, kai Tedžiui jau buvo laikas miegoti.
  Meškiukas papurtė galvą.
  - Negi žadi miegoti apsikabinęs puodynę? – šyptelėjo mama Meška.
  - Žadu, - sumurmėjo Tedis.
  Mama meška nuėjo miegoti tikėdamasi, kad Tedis pats padės puodynę ant lentynėlės.
  „Jis toks šykštus, visai kaip mano trečios eilės pusbrolis Rudinis, - prieš užmigdama pagalvojo mama Meška, - Jis su niekuo nesidalydavo saldainiais, nors pats jų nevalgydavo. Galop saldainiai sugesdavo. “
  O Tedis nė nemanė padėti puodynės į lentyną – pasiėmė ją su savim į lovą, net apklojo, kad medus neatšaltų (meškiukas jį mėgo šiltą).
  Miegojo Tedis neramiai. Sapnavo, kad pavirto muse ir laimingas sau skraidė po mišką, matė savo namus ir brolius, žaidžiančius kieme. Tik staiga jis atsitrenkė į kažką lipnų ir niekaip negalėjo išsivaduoti. Tedis suvokė, kad pateko į voratinklį ir prie jo jau artinosi voras, didelis, baisus ir alkanas voras. Meškiukas norėjo šaukti, kad įvyko nesusipratimas, jis ne musė, jis meškinas, o vorai meškinų nevalgo, bet negalėjo pratarti nė žodžio, taip pat negalėjo nė pajudėti, o voras vis artėjo ir artėjo...
  Galiausiai Tedis prabudo. Saulės spinduliai jau kuteno meškiuko akis, jis girdėjo virtuvėje besitvarkančią mamą. Norėjo apsiversti ant kito šono ir dar truputėlį pasnausti, bet negalėjo, nes... jis vis dar buvo prilipęs!
  Išsigandęs Tedis mąstė, ar tikrai galėjo naktį pavirsti muse ir įkliūti į voratinklį, įsivaizdavo, kaip jis visas apvyniotas voro siūlais. Tik staiga meškiukas užuodė medaus kvapą ir suprato, kad jis tikrai nebuvo pavirtęs į musę, tikrai nėra apvyniotas voro siūlais, tiesiog puodynės dangtis atsidarė ir lipnus medus išsiliejo į lovą.

  - Dabar tikrai su visais dalysiuosi medum, - pasakė Tedis, jau trečią valandą mirkdamas vonioje.
  - Tikiu, Tedi, tikiu, - šyptelėjo mama Meška, gramdydama medų jam iš paausio.

  Taigi, jei kada būsite miške, būtinai pasukite takeliu į kairę nuo papartyno ir apsilankykite namelyje prie palinkusios pušies. Mama meška jums išvirs arbatos, o meškiukas Tedis pagardins arbatą medum, kuriuo dabar su visais dalijasi. Kai gurkšnosite arbatą, mama Meška jums galbūt papasakos daugiau istorijų iš jos šeimos gyvenimo.