Kad tik greičiau patekėtų saulė

Regis, nieko kito ir neveikiu: pirstai perbega klavisais patys surinkdami slaptazodi, as uzsimerkiu ir ranka lyg giljotina kerta - ENTER. Sedziu uzmerktom akim. "As nieko nesitikiu. Visiskai nieko. Man vistiek." Kartoju lyg mantra. Tuomet atsimerkiu ir...viduje pasidaro tuscia tuscia ir nyku..visiskas nulis. Kaip ir tas gautu laisku eiluteje. Kvaile. Apsiseiliojus kvaile. Keikiu save. Negi tikrai tikejais, kad parasys? Naivuole... Ir taip iki kito karto: pirstai bega, viltis, nerimas, dziugesio laukimas, tamsu, ENTER! sviesu, tuscia, kvaile...

Nesiojuosi mobilu kaip kudiki. Laikau ji rakoj, dedu ant stalo, jauciu uzpakalinej dzinsu kisenej eidama gatve. Kartais stebiuosi, kaip jis nesuskyla i dalis nuo to nuolatinio i ji nukreipto minciu srauto: skambek skambek... Gal neisgirdau? Ekrane pasityciojamai issiviepes veidukas. Nieko...  Skaitau tavo zinute: "Susitinkam sivakar, kur visada - noriu pasikalbeti." Toliau  moku atmintinai - "Nusiusta: vasario 19, 16:27"  "-Panele, gal gelyciu?"- moteriskas balsas grazina i realybe . Stebiu tiesiama zibuciu puokstele: "-Ne, aciu..."  Zibutes? Is kur? Negi jau pavasaris? Dieve mano, juk jau kovo pabaiga...

Lyg statula sedziu autobuso kamputyje prispaudus kakta prie vesaus stiklo. Variklio uzesys, slenkantys elktros stulpai ir besileidzianti tamsa uz lango veikia migdanciai. Staiga nuo galvos iki koju perveria elektros srove: mano visas jusles, mano kuna, mano mintis uzpildo vienintelis suvokimas - Tu! Tu! Tu! Kazkur cia pat! Akys begioja bespalviais veidais, iesko tavojo konturu, sumisusiu su prisiminimu lavina, kuri ka tik mane uzgriuvo. Tiesiu kakla lyg gerviukas, stiebiuosi aukstyn noredama geriau apsizvalgyti, dar akimirka ir - mano raumenys suglemba - klesteliu atgal keden... Tai vyriskis atsisedes netolimais. Tai jo kvepalai mane sutrigde. Juk tu naudojai visiskai tokius pacius...

Su baime laukiu artejancios nakties. Tiksliau - visai  nelaukiu, bet ji ateina manes neatsiklausus. Smurksteliu po antklode ir visa galva neriu i vieninteli savo issigelbejima - snauduli... Tavo ranka svelniai perbraukia man per nugara, jauciu karstas lupas ant savo peties... Negi ir si vakara neleisi man miegoti? Pojuciai tokie tikri, jog pradedu drebeti. Keliuosi atsigerti vandens. Praveriu langa ir cigareciu dumais bandau isvaikyti haliucinacijas. Kiekviena nakti tas pats. Ar kada nors isaus tas rytas, kai nebelauksiu taves sugriztant? Kai uzmirsiu tavo varda? Kai pasibaigs tas kancios ratas... Gal ateinantis rytas atnes man si palengvejima? Ziuriu i horizonta...Kad tik greiciau pateketu ta saule...