Kalnagūbriais ir lygumom
sinusoidiškai ~~~
keliavom į vakarus,
kur nukraujavusį rudenį
skendo saulė,
nesulaukusi išmaldos
iš keturių dievų.
Ir tavo sunkūs akių vokai
metė šešėlius
ant mano lūpų,
blakstienos tyliai sprogdino
lietaus lašus.
Pasislėpę tarp miegančių
žuvėdrų,
žvilgsniais bandėm pasiguosti,
prisiglaust arčiau.
Ir tu kuždėjai švelniai man į ausį,
apie pasaulį,
nesipykstantį su vėjais ir audrom.
~
Pakibo lapkritį ant medžių
pirmas šerkšnas,
abu sustoję verkėm į upes.
Ir kartkartėmis aš
matydavau kaip
garsiai švinta,
pasenę dangūs,
iš ašarų upių
suliejam marias.