Elzos kančios pamatas

Kanklėmis rankas braižai,
Iš namų išeini upės tėkmės pagreičiu.
Rankose bespurdant balsingam vabalui
Man prisireikia  kregždutės sparno..
Sudraskyt taiklius lankininkus,
Jiems nėra jokio tyrumo, tik pasiimt
Imt imituojant mikliai pasinaudot lyg
Šliurėm. Ir nusikratant lyg skudurą
Visomis pozicijomis išbandytą palikt
Tęsti šveičiamo proceso ant grindinio.
Dieveris išglostys susigarankčiavusią
Odą. Jis kanklėmis rankų nebraižo, tik
Kenčia nuo tokio pat tekmės pagreičio.
Man vis dar reikia kregždutės sparno
Ik tol kol Obelys susikraus naujus derlius.
Tam, kad amuletas nebedegintų, o pripažintų.
Moterį melsvu apsiaustu, kad ištrykštų
Laiko terpėje suknelė virtus skarmalais.
Ištrykštu leidžiamumo troškimu.
Basomis kojomis prisibraidė po nuogą
Švenčiausiojo kūną. Tarp juodkalnių
Įkalinta su abitu. Su gyvastim įsčiose.
Išgaubtame inde nesustabdomai lankininkų
Vaisius auga. Bet vienuolyne – jis Dievo.