Tėtušis Karlas nepatenkintas. Buvo kelmas kaip kelmas, galėjo sukūrenti ar, kiek aptašęs, pasidaryti naują pusrūsio slenkstį vietoje ano trūnėko. O dabar? Dabar nė pats nežino, kas gavosi.
„Ir koks velnias mane vertė drožinėti“ -- galvoja tėtušis, žiūrėdamas tai į pjuvenose klykiantį keistą padarą ilga smailia nosimi ir galūnėmis iš likusių nenutašytų šaknų, tai į savo drebančias, nuospaudomis nusėtas, rankas, tai į įrankių altorėlį viršum varstoto. Įsipila dar šlakelį romo ir supranta -- dar pusvalandis tokio klyksmo ir jis paprasčiausiai nebeištvers.
„O gal jam šalta? “ -- topteli Karlui, pažiūrėjus į bulvių maišais užkamšytą langelį. Kurį laiką žvilgsniu vertina viską, kuo galėtų pridengti skaudžią medžio nuogybę. Paskui gana iškilmingai paima iš šiukšlių dėžės folijos lakštą su užrašais „Margarinas“, išmargintą baltomis gėlėmis skaisčiai raudoname fone, ir suvynioja apdrožinėtą pliauską į jį. Kol vyniojo, tas sutvėrimas lyg ir aprimo, tačiau, vos tik paguldytas atgal į pjuvenas, vėl ėmė klykti. Ir gal net dar garsiau.
„Supjaustysiu po velnių“ -- nusprendžia Karlas, užkurdamas grandininį pjūklą. Senas pjūklo variklis prunkščia kaip devyni arkliai ir klyksmo dabar jau visai negirdėti. Nepaisant šios padrąsinančios instrumento oratorijos, tėtušis Karlas visai neryžtingai artinasi prie varstoto. Jis galvoja: „Jei neklyktų, galėtų juk būti. Juk smagiau būtų dviese“.
Kai prieina artyn, mato, kad tas medinukas neberėkia. Varto savo akeles, kurias Karlas ką tik pats skobė kaltukais ir smalsiai tiesia vieną šaknelę benzopjūklo link.
„Jofana, kad jį kur! “ -- keikiasi Karlas ir, nutrenkęs pjūklą, stveria medgalį į glėbį. Ir sūpuoja, sūpuoja.