Pavasaris miesto stogams, paukščiams, katėms ir man. Meilė.

Šeriasi miesto čerpių stogai
baltais tumulais slenka žieminė vilna
prieš saulę rausvus šonus atkišę
gulinėja markstosi tingiai
tarsi kokie ruoniai uolėtoj pakrantėj išvirtę.

Varnos šiukšles rankioja purvinam parke
į lizdus lauktuves sužadėtiniams tempia
paskui namuos kuičiasi tvarkosi purenasi
joms ne juokai piršlybų menas.

Balandžiai grindiniu šlubom kojom tipena
pagurklius saulei atkišę
metalo spalvom blizgina išpučia
ir eina galvas kinkuoja
jaunutėms balandėms apie busimus namus ir vaikus
burkuoja meluoja.

Katės iš drėgnų rūsių lenda
išsiriečia prieš saulę pasirąžo
kailį nuo blusų šukuoja išlaižo
vakarui ruošiasi laukia
nenutrūkstamo pasimatymų meto
o kur dar muštynės koncertai ir meilės naktys!..

Raudonais čerpių stogais ir aš ateisiu
žiedą atnešiu ne auksinį paprastą
(radau centriniam miesto parke)
visą naktį galėsim sėdėti kojas į dangų įmerkę
burkuot kaip balandžiai
pavasario kvapais apsvaigę...