Vincas Balius pristato: „VAIKINAS VARDU LIMONADAS“

Apsakymas „VAIKINAS VARDU LIMONADAS“
1981-ieji. Tarybų Lietuva. Kulėšių kaimas. Taverna „Linksmasis Smūgis“.
SVAJŪNAS AŠTUONETAS (švelniai sušunka): Padavėjas! Limonado!
PADAVĖJAS (pribėgęs prie kliento): Kaip visada, Svaike?
SVAIKĖ (šypsodamasis): Aha. Atnešk „Tarchūnkės“.
PADAVĖJAS: Jau skrendu, Svajūnėli-Papartėli.
Kol Svajūnas Aštuonetas sau ramiai gurkšnojo žaliąjį „Tarchuną“, į taverną įėjo fatališkai graži moteris. Jai einant, jos pasakiškai stambūs klubai draikėsi į šalis it pušys vėjuje. Moteriškė atsisėdo prie baro, užsirūkė ir rusiškai užsisakė kažkokio gėralo. Visas apsiseiliojęs, Svaikė žiūrėjo į jos sovietines krūtis, nepastebėdamas, kad „Tarchūno“ stiklinė, sudužusi guli ant grindinio, o paslaugusis padavėjas valo Svajūno sutvertą netvarką.  „Tarchūnas“ jam buvo nė motais - jis įsimylėjo. Dar valandėlę jis spoksojo į ją, o kai sukaupė visą drąsą - atsisėdo prie baro, šalia mėlynskruostės moters.
SVAIKĖ (kukliai, drebančiu balsu): Zdrastvujte, ženščyna. Magū ja pasydėt vozlė vas?
MOTERIS: Kaniešna žė. Prašau sieskitės ir nylaužykit liežuvis, a to ja prikrasnaj kalbas lietuvis.
SVAIKĖ (mintyse): O, Švenčiausiasis Sakramente!
SVAIKĖ: Ačiū jums, moteriške. Tai jūs lietuvė, a kap?
MOTERIS (piktai): Nėt, Ja at Ukrajinij.
SVAIKĖ (jau tvirčiau): Jūs ką nors lankote Lietuvoje?
MOTERIS: Nėt, ja szdes ūže dva goda žyvū.
SVAIKĖ: Dirbate čia?
MOTERIS: Taip. Partnychaj rabotajū.
SVAIKĖ (sutrikęs): Eeegh, partnycha?
MOTERIS: Ja švėja. Nu etaja…kak ejo…siuvėja ja.
SVAIKĖ: Aaach, siuvėja. Charošaja rabota.
MOTERIS: Gavaryte pa litovski.
SVAIKĖ: Yzvyn…oi, atsiprašau, che che.
MOTERIS (garsiai): HA HA HA HA HA HA HA… (nusiraminusi) A tū šūtnyk!
SVAIKĖ: Che che, taip, juokingai čia gavosi…O koks jūsų vardas?
MOTERIS (pasididžiuodama): Aš Sūdba. Prosta Sūdba…a tū?
SVAIKĖ (išraudęs iš nejaukumo): Sva…Sva…Svajūnas.
SŪDBA: A tū nygariuj y nėkrasnej szdes berniukas. Nenada tak jaudintis.
SVAIKĖ (vos neverkdamas): Gal limonado, Sūdba?
SŪDBA (pagiežingai šyptelėjusi): Ty ką, išszdyvaješsja? Smyjošsja? Gerjau pyvas, kak tū manai?
SVAIKĖ (pasimetęs kaip niekad): Aaaa…hmmm…pyvo tak pyvo!
SVAIKĖ (trenkdamas per stalą stalužį): Padavėjas!.. Aaaalaus!
PADAVĖJAS (išpūtęs akis iš nuostabos): Tau viskas gerai, Svaikuli?
SVAIKĖ (griežtai): Aptarnauk, nes kitaip, skųsiuos partijai.
PADAVĖJAS: Svaiki, juk tu negeri alkoholio!
SVAIKĖ (rūsčiai): Nešk alų, tau pasakyta, neburbėjęs tauškalų!!!
PADAVĖJAS: …
SVAIKĖ: Gal tu apkurtai?! AAAAALAAAUUUSSS!!!
PADAVĖJAS verkšliandamas nubėgo alaus.
SŪDBA: A tū tykras mūžčyna, Svajūnasai.
SVAIKĖ (išdidžiai): Visuomet juo buvau.
(Po 15-os minučių)
SŪDBA: Svajūnas, što tau? Nygiraj?
SVAIKĖ (pažaliavęs it jūrlige sirgtų): Ne, moterie, man viskas normaaa… (Svajūnas krito be sąmonės).
Laikui tampant praeitimi, Svajūnas vedė Sūdbą. Gyveno jie skurde ir nepritekliuje. Dažnai barėsi ir mušėsi tarpusavy. Kodėl? Ogi, nuo to laiko kai Svajūnas sutiko Sūdba, jis nenustojo gėręs. Jis prarado darbą klebonijoj, neteko draugų, buvo išmestas iš partijos gretų, nesusilaukė palikuonių, nes per alkoholį pametė savo vaisingumą. Devintuose metuose, Sūdba paliko Svaikę. Ji paspruko į Ukrainą ir ten, netrukus, žuvo (pateko po ratais). Nieko nepadarysi. O Svajūnas Aštuonetas dar ilgus metus gėrė, kol vieną saulėtą vasaros dieną...
SVAIKĖ (paleidęs visą gerklę): Padavėjas!!!
PADAVĖJAS (uždusęs): Ko norėsi, Svajūnaiti? Degtinės, taip?!
SVAIKĖ (piktai): NE! Limonado.
PADAVĖJAS (išsprogusiomis akimis): Svaiki, tu rimtai?
SVAIKĖ: Taip. Rimtų rimčiausiai.
PADAVĖJAS: Na, gerai. Kokio pageidausi? Kokakolos, Pepsikolos ar…
SVAIKĖ (pertraukdamas padavėją iš piktumo): …Ką? Ką tu čia šneki, durniau? „Tarchūno“ man!
PADAVĖJAS (juokdamasis): Tokio limonado jau seniai neturime, Svajūnėl.
SVAIKĖ: Tada „Sajano“ arba geriau „Varpelio“.
PADAVĖJAS: Ir tokių jau nebeturime.
SVAIKĖ: Kap tai?
PADAVĖJAS: Laikai keičiasi, limonadai taip pat.
SVAIKĖ (atšiauriai): Nu atnešk tada to Penzokolo, a kap jį ty.
PADAVĖJAS (švelniai kikendamas): P-E-P-S-I-K-O-L-A ji vadinasi, Svajūnai. Pepsikola.
SVAIKĖ (abejingai): Ai…
PADAVĖJAS: Na, tuomet skrendu, mano Svajūnėli mielasai.
SVAIKĖ (sukandęs dantis panosėje sau murma): Ech, kaip aš noriu išgerti...
PADAVĖJAS (priėjęs prie Svaikės stalelio): Prašau, Svaiki.
SVAIKĖ: Nu.
PADAVĖJAS (švelniai): Žinai, Aštuonetai, jau daug metų neušsisakinėjai limonado. Malonu, kad vėl pradėjau jį gerti. Beje, šie importiniai gėrimai daug saldesni ir labiau tonizuojantys. Skanaus, Svaiki!
SVAIKĖ: Ėėė, palauk. Sakyk, Evaldai, a kodė tie limonadai pranyko, a? Skanūs buvo juk, nesakyki.
PADAVĖJAS (atsidusęs). Daug kas su komunizmu pranyko, gerasis mano drauge. Daug kas.
PADAVĖJAS nuėjo.
SVAIKĖ (mintyse): Pidryla!
Išgėręs vos porą mažų gurkšnelių išsivadėjusio Pepsikolos birzgalo, Svaikė atsistojo ir sunkiai atsiduso. Eidamas išėjimo link, Svajūnas Aštuonetas, dar kartelį dirstelėjo į baro lentynas, kur puikuojasi šnapsuva ir kiti taurieji skysčiai. Jam skaudėjo kepenis, bet jis nusišypsojo ir tyliai sau tarė: „Tarchūną“ mėgau aš“. Jis dar pastoviniavo valandėlę liūdnai, o po to ėmė ir išputojo pro duris, vaikinas vardu Limonadas… Daugiau niekas jo nematė… Niekada.

Svaikė dingo be žinios. Vieni sakė, kad jis išvažiavo į Kambodžą, kiti, kad jis nusiskandino Nemune. Kaimo vyrai it sutarę teigė, kad jie, dažnai matydavę Limonadą „Linksmąjame Smūgyje“ - vienišą, pavargusį, tik va, nedrįsdavę prie jo prieiti. O štai kaimo moterys rėkė, kad Limonadas - pikta šmėkla, besitrainiojanti po kaimą. Tačiau Kulėšių kaimo milicininkai buvo įsitikinę, kad tai tik girtų kaimiečių prasimanymai ir haliucinacijos.