.nieko. tik imbieriniai sausainėliai dėžutėj.

Nuo uolų tebevarvėjo raudonas pavargęs saulėlydis. Tyliai, ji sėdėjo kažkur kamputy, sugniaužus kelis virtus žirnius. Taip stipriai stipriai. Girdėjo, tik kaip vanduo nuo lubų lašėjo dideliais sūriais lašais ir tingiai sruveno žemyn pro didžiulę skylę grindyse.Toks aštrus cinamono kvapas skverbėsi į plaukus, griaužė akis. Rodės nebeliko kuo kvėpuoti. Ji girdėjo balsus senų moteriškių, kurios aikštėje sėdėjo su didžiuliais kibirais, perpildytais jazminų, augintų ant palangės. Rankos buvo suskirdusios nuo ūkinio muilo ir linų, šilumos jose jau seniai nebuvo tik aštrus kvapas, kuris nepriminė nieko. Tik musės, nespėjusios išskristi pro didelius langus nedavė ramybės ir klampojo po cemento dulkes. Mažytės. Purvinos. Ji galėjo jausti šilumą, židinio, kuris jau metai kaip buvo užgriozdintas krūva nereikalingų knygų. Nieko neliko, tik laukti. Dabar reikėjo laukti tik paukščių, kurie atskris pavasarį, kuriuos atvilios cukrinių avinėlių kvapas iš kepyklos. Nutūps plunksnuočiai ant blakstienų ir šnabždėsis. Apie cirke dirbančią moterį, kuri neturi aukštakulnių ir nuolat rausta prieš tigrų dresuotoją, kuris nekenčia cigarų. Apie mieles, kurios nebenori cukraus ir pyraguose palieka didžiules kiaurymes. Apie pieno karvutes pievose palei ežerą tarp geltonų kaip medus pienių. Apie trupiniais nubarstytas skardines palanges, kurios nenutuokia apie įsimylėjusius plieninius lietaus vamzdžius. Apie kaktusus, kurie vietoj spyglių augina šilkverpių kokonus. Apie kaspinus apjuosusius elektros tinklus taip, kad mažam kaimely jau trečia diena neveikia televizoriai. Apie nedygstančias pupas, kurias žvirbliai barsto pajūryje, o žmonės renka ir neša į muziejų. Apie dar daug dalykų kalbėsis. Kol užmigs. Beliko tik laukti. Dar minutėlę kitą. Tik tyliai, kad būtų girdėti kaip seni drobiniai tapetai bučiuoja pilkų sienų pirštus.