Vyšnių vaišės (konkursui)

Vienaveiksmis  mini spektaklis  vaikams
     
Veikėjai varnėnai:
                Jaunylis
                  Senis
```````````````````````````````````````````````````````````````````````````````
Scenoje suolas. Sėdi abu veikėjai. Jaunylis su madinga šukuosena ir apranga, o Senis su laiko nublukinta skrybėle ir iškraipytais senais batais. Senis, apsikabinęs ant kelių pasidėtą krepšelį, atsargiai ima iš jo vyšnias ir valgo, riaugėja ir spjaudo kauliukus. Jaunylis su pavydu žiūri į Senį, neramiai muistosi, o kartais nutveria iš  krepšelio uogą.
Scenos kampe stovi du vyšnių medeliai, vienas apgaubtas užuolaida, antrame priraišiota įvairių blizgalų. Šalia iškelta  baidyklė.
Reikalingi įrašai: 1) varnėnų švilpavimas; 2) stiprus sušvilpimas; 3) garsus plojimas; 4) koks nors dundesys su šaukštu į puodus ar pan.
```````````````````````````````````````````````````````````````````````````````````````````````````````
Senis: 
Ir kam tie žmonės ruošia mums vyšnių vaišes? Persilesiau. (Pastumia Jaunylį ir nerangiai gulasi ant suolo.) Bet vėl noriu lesti. (Pamažu ima uogas iš krepšelio.) Ir tingiu… Ir medžius mums išpuošia…
Jaunylis: 
Nesąmonė! Kam jie tuos medžius mums puoš… (Žvalgosi. Žiūri į scenoje papuoštą vyšnią.)  Ar tikrai mums medžius puošia?
Senis (pažvalėjęs atsisėda):
Tu dar jaunas, ne viską žinai. Žmonės kasmet mums ruošia vyšnių vaišes! Vyšnių dienas… Medžius išpuošia… O, kokios nuostabios tos paruoštos dienos!
Jaunylis: 
Na jau, na jau. Ir kaip jie tas dienas paruošia?
Senis: 
Jie papuošia ir parodo  medžius, kuriuose uogos jau  baigia sirpti arba prisirpusios.
Jaunylis:
O  koks tas parodymas?
Senis: 
Žiūrėk! Matai? Iškelta kvietyklė.
Jaunylis: 
Tai čia kvietyklė? (Apžiūrinėja baidyklę.) O aš galvojau, kad kažkoks naujoviškas  aukštas žmogus.
Senis: 
Koks žmogus, jeigu nevaikšto!? Tai kvietyklė. Kvietykles stato visuose soduose. Žmonės jas vadina baidyklėmis. Tikriausiai dėl to, kad nemoka padaryti gražių. Kartais jos būna ir be galvų. Ai, visai nesvarbu, kaip aprengtos, kokiom skrybėlėm ar kepurėm padabintos. Svarbiausia, kad, vėjui papūtus, jos plasnotų skvernais, mojuotų rankovėmis ir kviestų lesti tame medyje.
Jaunylis: 
O jeigu nemojuoja kaip ta? (Rodo į baidyklę.)
Senis:
Nesvarbu, bet užtai ji gerai matoma. Matai kiek žmonės priraišiojo toje vyšnioje visokių kaspinų, blizgučių. Ir net spalvotų veidrodėlių! Kad tik mums būtų gražu, kad tik mes nepraskristume pro šalį…
      (Pasigirsta varnėnų švilpavimo įrašas. Tai garsiau, tai tyliau..)
Girdi, girdi? Netoliese nusileido mūsų brolių pulkelis. Kaip gražiai švilpauja! Ir žmonėms patinka mūsų švilpavimai medžiuose. (sukikena). Kartais vos išgirdę atskuba ir patys švilpia. Tik  nemoka taip gražiai.                  
          (Pasigirsta ir šaižus švilptelėjimas.)
Jaunylis:
(išsigandęs užšoka ant suolo ir tupi).  Kas čia dabar!?
Senis:
(piktokai). Nesigąsčiok, kai pasigirsta toks švilpalas. Tai žmonės švilpia. Juk sakiau, kad jie nemoka taip gražiai, kaip mes. (Pasigirsta garsus plojimas). Girdi, net ploja iš džiaugsmo, kad taip gražiai mūsų broliai švilpauja. Būna, kad žmonės beplodami prieina arti arti mūsų. Tik nereikia bijoti!
Jaunylis:
Gerai pasakyti - nereikia bijoti, o kaip padaryti? (Žvalgosi.)
Senis:
Stipriau įsikibk ir tupėk. (Jaunylis įsikimba į Senį. Pasigirsta daužymo į puodus garsai.) Girdi?! Žmonės net pritaria švilpchoriui būgnydami. Ir stengiasi, kad tik garsiau! (Pasigirsta bumčikinė muzika.) Valio! Girdi? Jau užgrojo! Nors, mano nuomone, visai nevarnėniškai. Cha, cha, cha… O kokia šventė be muzikos?! (Kurį laiką klausosi. Nebegrojama. Tylu). Suruošia ir fejerverkus.
Jaunylis:??? Ką dar?
Senis: 
Tuomet šaudo. Dažniausiai į orą, bet kartais netyčia pataiko ir į vyšniaujantį gentainį. Visko pasitaiko švenčiant.
Jaunylis:
(rodo į scenoje aprištą medelį).  O kodėl tą vyšnią žmonės uždengė?
Senis: 
Olia! Koks puikus klausimas! Po gaubtu greičiau prisirpsta uogos. Jos būna didesnės ir sultingesnės.  (Senis nori rodyti uogas krepšelyje, jį varto, bet jų jau nebėra.) Skrisdami pirmiausiai ir pamatome tuos aprištus medžius. Net iš tolo. Taigi žmonės rūpinasi mumis. Kartais apdengia  net gražiausiomis užuolaidomis.
Jaunylis:
Tai kaip lesti po uždangalais?
Senis:
Juokų darbas. O palindus koks vyšniavimas!!! Nei vėjas šakas judina, nei saulė į akis spigina ir lietaus nebaisu. O! Svarbu tik tobulinti įpurpimą po uždengimu.
Jaunylis:
Purpkim! Greičiau  prie uogų!  Po užuolaida! (Švilpteli, nušoka nuo suolo ir palenda po medelio uždangalu scenoje.)
Senis:
(Sunkiai eina iš scenos.) Kur jau aš bepurpsiu. Prisilesiau iki kitų metų. Bus dar tų vyšnių…vaišių… Mačiau katiną vaikštant… Dar įlips į vyšnią…