Rudens žiema

Paimk už rankos ir priglaudęs saugok...
Ledinis šaltas vėjas rengia sodui klastą.
Apsunko obelis žiedų medum apsalus,
Ims žiedlapius dalint ir derlių bergždžią megzti.

Katras viena diena tarytum votimis nušašęs
Pagelto, sirgs gelta ir jau į guolį prašos.
Nubarstė takelius žirneliais obuoliukų-
Vyšnia tekėt pabūgs, prisiglaudė sušilo.

Lenktom šakom pakils vėduojama plaštakių,
O nuometą brangins gegužio kitai nakčiai.
Įsisiurbė vabzdys- nektaro taures daužo,
Apsunkę prieš šalnas, užjaust, apglėbti meldžia.

Jauna, dar nežydės... Taures pripylė: gerki...
Svaiginantis medus, o naktys guoliui vėsios.
Įsups šakas pietys laiškus žvaigždėm surašęs,
Šalvena rasomis ir į nakvynę prašos.

Lai stoja pilnatis, atslinks vagim į sodą-
Išdžiūvo obelis, o vyšnią šalnos  guodžia.
Kolei krauju sunoks prieš žiemą rudeninę,
Žiedai nugirdė jas- kol švies žvaigždė šiaurinė.

Kol vėjui nepabos šakas lenktas lankstyti,
Atskris vagim drugys jos nuometo skabyti.
Takus sniegu užklos, žiedadulkėm ims lyti-
Dėl rudenio žiemos ims uogas medaus skinti...