Išsiblaškęs Vėjas

Pavasario vėjas, švelniai keldamas šurmulį, šiureno atgimstančias pievų gėles. Jis mėgavosi galimybe paliesti kiekvieną, vos prasiskleidusį žiedelį. Galimybe siūbtelėti stipriau ir sukelti žaismingą žiedadulkių skrydį nuo žiedo ant žiedo. Gėlės taip pat mylavosi kintančiomis vėjo emocijomis, jo švelniais prisilietimais, bei geismingesniais siūbtelėjimais.
Bėgdamas, pievų margume, vėjas, netyčia pastebėjo margasparnį drugelį. Jo sparnai spinduliavo nesuvaldomą aistrą, laukinį troškimą gyventi ir mėgautis tais pačiais malonumais, kurie prie širdies buvo vėjui.
Norėčiau jį paliesti, pasupti savo sukūryje, nešti per pievas ir dainuoti pavasario dainą. Taip mąstydamas, vėjas nepastebėjo, kad jo siūbavimas tapo intensyvesnis.
Gėlės pajuto jo kylančią jėgą ir grėsmulingą siūbavimą nuo žemės iki žemės. Pakylėtas savo energingumo vėjas nepastebėjo, kaip ir kur pradingo drugelis, tik aplinkui matėsi sumaitoti pievų žiedai.