Žuvies akys

        Negalėčiau žvejoti, jei žuvys žiūrėtų kaip nors ne taip. Jei sugautos verktų ar rėktų. Ištrauktos jos spurda, žiopčioja, o akys stiklinės. Ir vandenyje, gimtojoje stichijoje, žuvų akys tokios pat. Stebėkite, kai jos nardo akvariume.
      Jei kimba, apima azartas. Šiek tiek ir gaila kiekvienos iš jų. Per tas kelias sekundes, kol žuvis vartydamasi blyksteli ore ir ją spurdančią nuimi nuo kabliuko, pasidaro tokia artima. Nesvarbu, kad akys stiklinės. 
      Yra ir žmonių tokiomis akimis. Jų vyzdžiai žvelgia tarsi iš po plonyčio ledo. Net kai jie šypsosi. „Žuvies akys, saugokis jos“, - sakydavo man tėvas apie vieną klasės draugę. Jos akys buvo šiek tiek išsprogę ir visada lyg aptrauktos celofano plėvele. „Nepravardžiuok“, – atšaudavau tėvui. Tada nesuvokiau, ką jis norėjo pasakyti. Dabar suprantu, tik tėvo nebėra šiam pasauly.
        Bet čia jau kita tema. Dabar noriu apie žuvis.
        Vienintelė žuvis, kurios žvilgsnis kitoks – ungurys. Gaudžiau juos tik kartą gyvenime. Pirmą ir paskutinį. Atsižegnojau, kai supratau, kad ungurys – daugiau nei žuvis. Greičiau gyvatė. Arba žaltys. Ungurio žvilgsnis gyvas, slėpiningas. Tuomet sugavau net tris. Tik nežiūrėjau jiems į akis – raitėsi, plakėsi, bandydami išslysti. Svaigau iš džiaugsmo ir pasididžiavimo. Tai buvo pirmoji mano žvejybos vasara ir pirmas toks solidus laimikis. Nors visi man sakė, kad nieko nesugausiu. Žmonės vis dar ironiškai žiūri į žvejojančias moteris.
        Ungurius įgrūdau į drobės maišelį, pilną dilgėlių, užrišau ir įdėjau į kuprinę. Jie spurdėjo ir skleidė ypatingą jėgą, visai nežuvišką. Maniau, kad po valandos – kitos nudvės. Nustips. Nusigaluos. Užtrokš. Bjaurūs žodžiai, ir nei vienas jų netinka kalbant apie žuvis. Ypač - apie ungurius. Tikras žvejas taip niekuomet nepasakytų. Numirs – jau geriau.
      Važiuodama namo visą kelią keistai jaučiau jų buvimą. Taip nebuvo nei su viena žuvimi. Žinoma, čia ne vieta girtis, ką esu pagavusi. Mano unguriai nė nemanė mirti. Atvirkščiai, darėsi vis gyvesni. Vis stipriau norėjo gyventi.
      Iš karto net nemaniau jų paleisti, ramindamasi, kad sugavau viso labo tik žuvis. Nurimkite, mažučiai, tuoj baigsis jūsų vargai, sakiau jiems. Toks jau jūsų, žuvelių, likimas - būti sugautoms ir skaniai suvalgytoms. Pamarinuotoms ir iškeptoms. O gal išrūkytoms. Dievas taip sutvėrė pasaulį, kad mintame vieni kitais. Taip buvo ir bus per amžius. Raminau ungurius, o dar labiau save.
      Kuo arčiau namų, tuo stipriau jaučiau kažkokį nepatogumą, netgi neaiškų sąžinės graužimą, tarsi myriop pasmerkusi nekaltą. Ir ką jūs manote – tie unguriai mane privertė sustabdyti automobilį, dar neprivažiavus miesto.
      Tai nebuvo man toks būdingas gailestis kiekvienam gyvam padarui. Aš tiesiog supratau, kad neturiu teisės... Tiksliau, kad negaliu žudyti. Iki šiol negaliu sau logiškai paaiškinti, kodėl taip padariau.
      Saulė buvo ką tik nusileidusi. Abipus plento stūksojo tamsi miško siena. Vos įžiūrimas takelis vedė link upelio. Išbridau į pievą, kuri jau skendo tirštame rūke. Visur žydėjo didelės baltos gėlės. Prieblandoje jos atrodė tarsi išlietos akvarele vaiko ranka.
        Upelis mane pasitiko muzika. Manau, kad ją išgirdo ir unguriai kuprinėje, nes pradėjo dar smarkiau spurdėti. Seniai pažinojau šitą upelį. Jame daug metų gyveno ąžuolinis rąstas. Kas kartą pavasarį rąstas truputį pajudėdavo pirmyn. Taip ilgai ir kantriai jis keliavo į jūrą. Po tuo rąstu mėgo slėptis žuvys, kurias aš gaudžiau.
      Atrišusi maišelį, išėmiau vieną ungurį. Nespurdėjo, tarsi supratęs, ką ruošiuosi daryti. Nunešiau prie vandens ir paleidau. Džiugiai mostelėjęs uodega, nuslydo po rąstu. Paskui paleidau ir antrąjį. Trečiasis, stambiausias, pats iššliaužė iš maišelio ir vingiuodamas tarp žolių tyliai nėrė į vandenį. Kaip tikra gyvatė.
      Pasilenkusi spoksojau į srovę, bet unguriai neskubėjo slėptis. Iš po rąsto į mane žvelgė trys poros akių.  Net vandenyje jų žvilgsnis neatrodė stiklinis. Unguriai žiūrėjo švelniai, kiek priekaištingai. Aš į juos – apstulbusi ir sužavėta. Patikėkite, tada nieko artimesnio už juos neturėjau.
      Kai važiavau namo, širdis daužėsi iš džiaugsmo, tarsi būčiau sugavusi didžiausią gyvenime laimikį.   
      Nežinau, ką apie mane pagalvos seni žvejai. Man svarbiau, ką pagalvojo unguriai. Tie, manieji, kuriuos aš sugebėjau sugauti ir vėl paleisti. Nes tai tikrai nebuvo žuvys.