Mamai

Rodos, tik vakar, taip neseniai
Lizdą ant stogo sukrovė gandrai.
Švelniai augino jie gandriukus,
Skristi mokino savuosius vaikus.

O tarp žiedais apsnigtų obelų
Žingsnius pirmuosius žengiu takeliu.
Mažytė rankelė mamytės delne,
Pavasaris sode ir širdyse.

Vasara siaučia vaikystės kieme,
Kils pirmą kartą paukštė jauna.
- Tu nebijok, tikėk savimi,
Girdžiu kaip, mama, akim man kalbi.

Raižo mėlynę paukščiai balti,
Vaikai nekantrauja – išeis jie toli.
Tuščias jau lizdas, išskrido gandrai.
Sode auksiniam viena tu likai.

Vėtra nudraskė medžių lapus,
O tu vis galvoji apie vaikus.
Ar nepavargo skristi gandrai,
Ras jėgų kelią nueiti vaikai?

Sniegas sutirpsta nuo spindulių,
Bet tik ne šerkšnas tavo plaukų.
Žvelki, sugrįžo į lizdą gandrai,
Grįš nusilenkti užaugę vaikai.