Kai aš valiau tau megztinį

Sutikau tave vienam aš vakarėly
.. Tik išvydus apsvaigau
Nuo tavo alkoholio tvaiko...
Bet kritai naiviai mergiotei tu į Širdį... Nerūpėjo, kad
tu keikeisi be
Saiko... Tavo tamsios, žvitrios akys ir ilgi
plaukai, mane žavėjo...
Dzin man, kad vienuolikos buvai,
kai aš gimiau...
Ir virtuvėj, kai rūkei,
Pro plyšį aš stebėjau...
Ir staiga paliest tave aš sumaniau...
Priėjau nedrąsiai, drebančia širdim ir kojom...
`Tavo nugara visa balta` išlemenau...
Jis pasakė `hm, kaip tai nutiko?..
Kur įlindęs bliamba, aš buvau?!
Nuvalyki, jei gali, miela panele..
Jei imanoma ją nuvalyt išvis.. `
Ir staiga liečiu jau jo
megztinį.. ach... To jausmo negaliu aš niekaip
nusakyt... Tu toks tvirtas ir kartu toks
mielas... Nežinau, kuo trauki mano sielą...
Mano rankos dreba iš palaimos...
O tada sušunka jis: `Tai baltas ir užpakalis?! `...