Čia jau ne gyvenimas

Apsakymas “ČIA JAU NE GYVENIMAS” iš Visatraiškančio Dueto apsakymų rinkinio “KURPALIŲ BŪNA ĮVAIRIAUSIŲ” (1976)

Mirė Singeborgas Kaupinskis – žmogus, kuris visą gyvenimą veltėdžiavo ir nieko nedarė. Tik gėrė ir mušė savo išrinktąją. Prisipažinsiu, niekad jo blaivo nesu matęs. Visgi, jis buvo mano draugas.
Aptiko nabašniką ežere, po ledu. Ką jis ten veikė sunku pasakyti. Matyt, girtas nusprendė nusiprausti, o gal žuvį jis ten gaudė, taip sakant, po ledine žūkle užsiiminėjo. Velnias žino, ko jis ten braidžiojo ant to ežerėlio. Pavasaris juk jau – ledas plonas. Turėjo jis tą žinot. Bet dabar jau vėlu.
Nuėjau aš į pašarvones, kurios vyko kaimo Kultūros namuose. Susirinko ten daug kaimiečių, visiems norėjosi išlydėti Singeborgą. Bet vainikų būta mažai. Kaimas juk, visi vargšai. Rubliavos vainikams turi tik vienas kitas, o ir tas, geriau kaukoliniui juos išleis, nei dorai pagerbs kaimo kolegą. Beje, aš irgi vainiko nepirkau – neturiu už ką. Priskyniau žibučių. Nors tiek. Kiti nei to nepadarė.
Priėjau prie grabo. Singeborgas gulėjo visas išpurtęs, šamų apdrąskytas ir dvokė kaip niekad. Paliečiau jo šaltą ranką ir pravirkau. Gaila buvo Kaupinskio. Visgi, žmogus buvo. Turėjo šešis vaikus. Kaip jiems dabar gyventi? Pasakiau jam į ausį tyliai:
- Greit susitiksim, Singe.
Jau norėjau traukt į aludę, taip sakant, išgert už kritusį draugą, bet velionio pati man griebė už alkūnės ir tarė:
- Ė, Zigmundai, pasakyk rytoj kalbą per pakasynas.
-Gerdut, net nežinau. Aš juk neiškalbus.
-Visi atsisako, o tu juk geras žmogus, Zigmai. Ir Singė tave gerbė. Pasakyk žodį, būk tu geras, a?
-Gerai, Gerdut. Kada rytoj jį kasa?
-Pusiaudienį neš karstą.
-Gerai, Gerdut, dėl Singės padarysiu viską… Laikykis, Gerdut.
Iš užuojautos suspaudžiau jos delną, kad ta net šoktelėjo. Per stipriai spustelėjau. Ji nusišypsojo, atseit nieko tokio, bet aš jaučiau kaip trakštelėjo keli pirštai. Sprukau velniop, kol visų kaulų jai nesulaužiau.
Tą vakarą prisiputau iki jodinėjimų ant baltų pegasų. Grįžęs namolio kritau į guolį ir patraukiau į ūsą. Spėjau pagalvoti, kad kalbą rytoj pasirašysiu.
Atbudau penktą rytą, taip sakant, kai gaidžiai dar miega. Po teisybei, nebuvo nei dienos, net po išgertuvių, kad aš, kaimo žmogus, neatsikelčiau vėliau penktos ryto.
Prisėdau rašyt kalbos Singei atminti, bet į galvą nešovė nei viena padori mintis. Gyvenime Singė nieko doro nenuveikė, kaip ir aš. Buvo blogas ūkininkas ir piktas žmogus. Gėrė jis 24 valandas per parą. Mėgo pasišvaistyti kumščiais. Nešvankybes nuolatos šnekėjo. 49-aisiais, netgi, kažką nužudė, už ką atsėdėjo dvylika metų. Nu ką galima gero pasakyti apie jį…tik tiek, kad draugas man buvo. Ne daugiau. Spjoviau į tą kalbą. Nusprendžiau neiti į Singės laidotuves.
Negalėjau išduoti Gerdutės. Pusiaudienį jau nešiau karstą. Katafalkų kaime nebuvo, tad karstą teko tempti aštuonis kilometrus iki kapinaičių. Lyg to dar būtų maža, pradėjo snigti, o ir šaltukas tą dieno kandžiojosi. Visą kelią galvojau, ką pasakyti apie Singeborgą. Neišmąsčiau. Galvoj buvo tik vaakumas.
Kunigas pakalbėjo kažką iš Šv. Rašto, pagiedojo, pašlakstė švandeniu2. Atėjo laikas karstą leisti duobėn. Be akibrokštų neapsieita. Leidžiant karstą trūko virvė ir karstas šonu dribo į duobės dugną. Dangtis atšoko ir išpurtęs Singė išvirto iš grabo. Girdėjosi išgąsčio šūksniai, o kai kam tai net juoką kėlė. Singės brolis Nikita, šoko į duobę ir žaibiškai sugrūdo lavoną atgal.
Duobkasiai pradėjo berti žemes ant karsto. Kastuvų jie neturėjo, todėl kasė sniego šiūpeliais. Tada buvo atlikta keletas sėkmingų kaskadinių bandymų šokti į smertniko duobę (neištvėrė Singę mylėję). Galų gale, užkasė Kaupinskį. Atėjo laikas man atlikti savo vaidmenį. Priėjau prie duobės, atsisukau į gedinčią minią ir pradėjau nesąmones taukšti:
- Singė buvo neblogas žmogus… Vieną kartą, atėjo jis pas mane su buteliu rankose. Prisigėrėme iki sąmonių praradimo, - minia pratrūko juoku. Sutrikau, bet privalėjau tęsti: - Jis mėgo žaisti domino, - nežinau kodėl taip pasakiau, Singė, turbūt, domino kaladėlės akyse nebuvo regėjęs. Mintyse sau tariau, kad apie domino – daugiau nei žodžio. - Jis dievino domino, nors tu ką! - išsprūdo man. Maniau, kad tuoj nudvėsiu iš gėdos. Minia duso nuo juoko. Dirstelėjau į Singės brolį, jis ištinęs nuo pykčio žiūrėjo man į akis ir plekšnojo kumščiu į delną, leisdamas suprasti, kad kai baigsiu – man bus ne pyragai. Tada aš nukreipiau žvilgsnį į Gerdą, ji kūkčiodama stebėjo mane, akis iš nuostabos išsprogdinusi (beje, jos dešinė ranka buvo sugipsuota iki alkūnės). Reikia, nedelsiant reabilituotis, pagalvojau. Neatitraukęs akių nuo Gerdos gipso, vėl paleidau burną: – Gerda buvo geras žmogus. Jos pirštai nors ir sulūžinėję, tačiau pūslėmis nusėti, kaip ir priklauso kaimo žmogui, - visiškai susikompromitavau, o tada ir leidau kojoms pasireikšti. Nešiau kodašių kaip pašėlęs. Bėgau miškais, kol netekęs kvapo nudribau.
Vargais negalais, parskuodžiau namo ir nieko nelaukdamas, pradėjau krautis savo mantą. Buvau nusprendęs sprukti iš šito kaimo velniop. Kroviau savo drapanas į čemodaną, tik, staiga išgirdau dūžtančio stiklo garsus – tai Nikita, išmušęs langą, įsibrovė į mano valdas.
- Nikita, nu nepyk. Nežinau, kas ty man užplaukė ant liežuvio, - teisinausi.
Mušė jis mane iki pat vakaro.  Baigęs, pavogė radijų ir visą mano senovinių monetų kolekciją (numizmatas aš buvau).
“Čia jau ne gyvenimas. Katorga kažkokia” – raudodamas galvojau.
Kitą rytą išvykau laimės ieškoti į Kulėšius. Laimės ty neradau, bet dar pagyvenau. Daugiau niekad nedalyvavau laidotuvėse, išskyrus savosiose.