Pavasaris (II dal.)

Kiškučiai apsidžiaugė ir užvertę galvas, žiūrėdami į skrendančią tarp medžių šarką, kliuvinėdami už krūmų ir nukritusių  šakelių, šokavo paskui ją. Galiausiai šarka nusileido ant šakainio medžio. Ji pasakė, kad toliau nebeskrisianti. Miško pakraštys netoli.  Ji skubanti pas kėkštą. Tegul kiškučiai keliauja tų eglių link, o už jų pamiškė.
Ir pasileido broliukai  paknopstomis pro skarotas egles. Viens du, viens du…Op! Viens du, viens du… Op! Viens… Stop! Vien kažkoks pilkai žalsvas laukas. Ir medžių nėra. Į akutes ašriai plyksi saulė. Niekur nesimato sniego. Tai čia ir yra pamiškė? O kur Pavasaris?
- Bukai, žiūrėk, - tyliai sušnibždėjo Fukas, rodydamas į berniuką, sėdintį  ant kelmo. -  Gal jis  Pavasaris? Jis nepanašus į paukštį. Sparnų neturi. Nepanašus  į žvėrį. Bet kojas tai turi keturias - dvi sulenktos, o su dviem sukinėja kažkokį  žabarą. Ir su dviem galvom! Viena ant kitos!
- Ir snapai du. Matai, viršutinis snapas daug daug didesnis. Tai tikrai Pavasaris.
- Šneki lyg žinodamas, - nepatenkintas, kad pats ne toks pastabus,  subumbėjo Fukas. - O gal ten ir vėl kas nors kitas.
- Pavasaris! Nesiginčyk. Aš vyresnis. Žiūrėk žiūrėk! Jis viršutinę galvą pasidėjo šalia savęs! Toje galvoje tik viena akis!
- O! Siaubas! - pritūpė Fukas. - Ne siaubas, o Pavasaris. Eime.
Ir abu ilgaausiai nedrąsiai prišokavo prie berniuko. Berniukas nustebęs žvelgė į mažylius ir bijojo pajudėti - nenorėjo  išgąsdinti.
- Laba diena, - pasisveikino Bukas. - Ar tu esi Pavasaris? Atsiprašau - jūs.
- Ne. Aš žmogus. Dar neužaugęs. Dar vaikas kaip ir judu. Judu dar kiškučiai; kai užaugsit,  būsit kiškiai. Dabar aš vaikas; kai užaugsiu, būsiu vyras.
- Liūdna, - pro ašaras sukūkčiojo Fukas. - Atsibodo. Noriu namo. Tai koks tas Pavasaris? Noriu jį pamatyti.
- Pavasarį? Čia dabar jau pavasaris. Nežinau, kaip judviem paaiškinti. Jis nematomas. Kai jis ateina, darosi šilta. Ištirpsta sniegas, pradeda augti žolė.  Medžiai keičiasi. Žmonės džiaugiasi. Jiems gera. Ir man  gera.  Gera sėdėti ir žiūrėti kur nors. Dabar gera žiūrėti į jus.  O judviem ar  gera?
- Šilta. Tik nežinau, ar man gera. Atsibodo. Noriu namo.  Argi visuomet,  kai ateina tas nematomas Pavasaris, turi būti gera? - suabejojo  Fukas.
- Čččia puikus  klausimas! Čččia puikus klausimas! Reikia atsiminti! - neiškentusi įsikišo į pokalbį šarka. Baltaliemenė žurnalistė jau seniai sugrįžusi tupėjo netoliese. Dabar ją viliojo blizganti berniuko kepurėlės sagelė.
          - Kodėl puikus? - paklausė Bukas.
- Todėl, kad čččia pavasarį kartais būna šalta. Ir tikrai visai nėra gera, kai čččia šalta, - paaiškino šarka.
- Netiesa. Kartais pavasarį būna šalta, bet vis tiek gera, - paprieštaravo berniukas.
- Nebesuprantu, - nusiminė Fukas. - Ar kai gera, tai ir būna  pavasaris, nors ir šalta?
- Čččia dar turi būti žalia, - pridūrė šarka, - šoktelėjusi arčiau viliojančios sagelės.
- Vis tiek nesuprantu jūsų aiškinimų, - supyko Fukas. - Kai grįšim, mama arba močiutė man paaiškins geriau.
- O kodėl ne tėtis? - pasišaipė Bukas.
- Tėtis visuomet neturi laiko.
Bukas liuoktelėjo arčiau prie berniuko ir pasistiepęs prie jo ausies tyliai paklausė:
- O kodėl nusiėmei savo viršutinę galvą su didžiuoju snapu?
- Tai ne galva. Tai mano kepurė.  Kepurę užsidedu, kai labai šviečia saulė.
- Še tai tau! Pavasaris. Šilta. Gera. Saulė šviečia, o tu slepiesi po kepure. Tai koks čia gerumas?
- Aš tik akis slepiu, ir tai ne visuomet.  Saugau savo akeles. Norit apžiūrėti mano kepurę?
Kartu su ilgaausiais kepurę apžiūrėjo ir šarka. Ji turėjo gerą progą snapu patikrinti ją viliojančios sagelės tvirtumą. Tiek daug sužinojusi žurnalistė nebegalėjo nustygti vietoje. Naujienos miško gyventojams turi būti pranešamos greitai!
- Ei čččia, Pavasario ieškotojai, gal jau norit grįžti namo? Aš skrendu miškan. Galiu rodyyyti kelią. Čččia ir taip toli nukeliavot. Kol parliuoksėsit, tai tas gerasis  Pavasaris  su jūsų močččiute gers žemuogių arbatą. Jiems  bus gera, - pasišaipė šarka.
Broliukai apsidžiaugė šarkos pasiūlymu ir aptipenę atsisveikinimo ratus aplink berniuką nuskubėjo namo. Gera grįžti namo. Gal ten jau pavasaris?