Pavasaris (I dal.)

Tą ankstyvą rytą du maži balti kiškučiai, Bukas ir  Fukas, išsiridenę  iš  savo pūkinių lovyčių, šokčiojo po kambarį. Jiems buvo šilta ir smagu. Kartais praskleisdavo užuolaidėles ir žiopsodavo pro langą. Ilgaausiukai, kaip ir vakar, vėl norėjo pasivartalioti sniego miltuose, bet Kiškienė užsklendė duris. Šalta. Kai bedūkdami kiškučiai įkulvirsčiavo į savo močiutės kambarį, ši sėdėjo prie lango. Jie paklausė, ar močiutė sėdinti prie lango todėl, kad nori pasivartyti sniege, bet mama ir jos neišleidžia?
- O ne, mažulėliai, aš laukiu ateinančio pavasario, - atsakė jiems močiutė. - Tada bus šilta, gera. Tada ir aš eisiu į kiemą.
- O kai bus šilta, ar  mama išleis mus  vienus  į kiemą visą dieną?
- Žinoma, tik  reikia sulaukti pavasario. 
Mažyliai atsisėdo šalia močiutės. Laukė. Jie pirmieji norėjo pamatyti ateinant Pavasarį. Močiutė užsnūdo, o jo vis nesimatė. Atsibodo. Ir iššokavo nekantruoliai atgal į savo kambarėlį.
Po keliolikos dienų kiškienė pradėjo valyti langus ir lentynas,  plauti užuolaidas, dulkinti kilimėlius. Kiškučių tėtė  atkasinėjo sniegą už lauko durų, darė takelį į mišką. Mažiesiems buvo smalsu dėl tokios ruošos.  Fukas  paklausė:
- Mama, kodėl  taip tvarkai kambarius?
- Ateina pavasaris. Reikia susitvarkyti.
- O kai ateis Pavasaris, ar  mus leisi į kiemą vienus?
- Žinoma. Tuomet jūs  galėsit būti vieni ir ilgai.
Tą vakarą kiškučiai nebesiridinėjo lovytėse. Sukišę snukučius šnibždėjosi apie būsimus kiemo malonumus. Oi, kaip nesinorėjo ilgiau laukti Pavasario! Nutarė eiti pas jį ir parsivesti.  Jeigu žada ateiti, tai tegul  ir ateina.
Vos prašvitus Fukas ir Bukas į karklinius krepšelius prisibėrė uoginių džiovinukų, užsiropštė ant kėdutės, atstūmė durų skląstį  ir slapčia išsliūkino į kiemą. Malonu buvo šokuoti  tėvelio paruoštu kiemo taku, bet paskui reikėjo kapanotis per sniegą. Kiškučiai norėjo kuo greičiau susirasti Pavasarį. Deja,  nežinojo, nei kaip jis atrodo, nei kur jo ieškoti. Tik skubėjo. Lapė nustėro iš nuostabos, kai du balti minkšti kamuoliai drąsiai praliuosėjo pro pat jos nosį. Voveraitė sucypė iš pykčio, kai  Bukas bešokdamas per apsnigtą kelmą nuspyrė jos paslėptą ąžuolo gilę. Aukštai sklandė  vanagas, bet mažieji nežinojo, kad reikia ko nors saugotis. Jie tik skubėjo, skubėjo!
Vakarėjo. Darėsi vis tamsiau. Kiškučiai sustojo. Kur jie? Kur liko namai? Šalta. Liūdna. Pasiilgo mamos… Baisu… Gerai, kad dviese… Ir, susiglaudę sudžiūvusių žolių kuokšte, broliukai keliautojai užmigo.
Kai rytmečio šaltukas įgnybė į nosytes, mažieji prabudo. Pro belapius medžius pasirodė saulė. Kildama šildė. Pasistiprinę lauknešėliu, Fukas ir Bukas  pasistiebė apsižvalgyti.
- Kažin  kaip tas Pavasaris atrodo? Gal vakar beskubėdami praliuoksėjome pro jį? Gaila, kad nepaklausėme močiutės, - suniurnėjo Fukas.
Iš už medžio išlindo apžėlęs lyg didžiulis plaukuotas kelmas padaras. Jis sunkiai pupsėjo per sniegą. Fukas  įsidrąsino ir paklausė:
- Atsiprašau, gal tu esi Pavasaris? 
- Dar ko! Kaip drįsti kreiptis į mane “tu”! Kaip drįsti galvoti, kad aš pavasaris! Argi nematai? Esu šernas!!! Aš pats laukiu ateinant  pavasario, tada bus  daug  žolės.
- O kas yra žolė? - pasiteiravo Fukas.
- Na ir kvailiai. Tai žalias minkštas drėgnas kilimas. Jį galima ėsti ir knisti… Na ir kvailiai…
Taip bumbėdamas senasis “kelmas” nukriuksėjo už eglaičių.
Kur eiti?
Kažkas virš galvos sukaukšėjo. Dar kartą. Ir dar kartą. Vos ne ant keliauninkų nukrito kelios medžio atplaišėlės. Pakėlę galvutes broliukai pamatė paukštelį, kuris įsikibęs trumpomis kojomis į medžio kamieną kapojo jį smailiu snapeliu. Paukštelis buvo pasipuošęs gražiu  margu švarkeliu ir užsidėjęs rausvą kepurėlę. Aišku, tai buvo genys.
- Atsiprašau, gal tamsta kalenimu kviečiate Pavasarį? - jau mandagiai paklausė Bukas.
Paukštelis skubiai nulipo kamienu žemyn. Jis buvo senas - blogai matė, todėl norėjo iš arčiau pažiūrėti į keistuolius, kurie galvoja, kad kaukšėjimu galima pasikviesti pavasarį. Pamatęs mažuosius atvykėlius, genys nusijuokė ir paaiškino, kad pavasaris pirmiausiai ateina į laukus, paskui į pamiškę, o tik tada į mišką.
- Kas tie laukai? - pasiteiravo Bukas. -  Gal būdamas aukštai medyje  juos matote? Gal ten jau atėjo Pavasaris?
- Neturiu laiko žvalgytis, - pasakė genys. - Tikriausiai pavasaris jau atėjo į pamiškę. Skubu. Skubu skaptuoti uoksą. Genienė turės kur pailsėti. Prašykit pagalbos šarkos. Matot tą baltai juodą ilgauodegę, kuri tupi ant šakos netoli jūsų. Ji per dienas nieko neveikia. Tik klausosi, kas ką šneka.
- Čččia netiesa! Čččia netiesa! – nepatenkinta sučerškė šarka. – Čččia aš  nešioju naujienas. Čččia aš miško žurnalistė. Kiškučių kelionė dabar yyyra mūsų didžioji miško naujiena. Čččia tą naujieną skraidinsiu  kėkštui, o paskui ir kitiems miško gyyyventojams. Kėkštas gyyyvena pamiškėje. Iš čččia iki ten galiu palydėti.