Mo čiupo dantų šepetėlį ir pasilenkė prie klozeto. Šepetukas nejučia pranyko burnos bedugnėj. Pasigirdo kažkas tarp kosulio ir aimanos. Nematomas lėlininkas tampė jos pečius. Keli nepaklusnūs purslai iššokdavo ant baltų plytelių. Medžiaga, kuri buvo jau pasiruošus energijos akumuliacijai, buvo pašalinta iš žaidynių. Mo ištraukė galvą iš porcelianinio žvėries gerklės ir virpėdama gaivelėjosi ant strazdanotų plytelių. Traukuliai netrukus praėjo, ir ji, sunkiai atsikėlusi nuo grindų, pažvelgė į veidrodį. Staiga pavargusios akys netikėtai išsiplėtė. Trumpi, garbanoti plaukai žėrėjo auksu. Švytėjimas ją greitai privertė prisimerkti, tarytum būtų žiūrėjusi tiesiai i saulę. Egipto faraono sarkofago dangtį. Auksinės bangos žaibuodamos raitėsi aplink kaukolę. Mo atsuko čiaupą ir ėmė godžiai gerti. O ant viršugalvio perėjosi saulė.
Ji visiškai nieko nesuprato. Sėdėjo ant kėdės ir apatiškai fiksavo minčių kečą savo auksiniame ringe. Nejučia atsirado laimėtoja. Ji buvo nematyta, tvirto sudėjimo, tipišku Viduržemio jūros regiono gyventojos veidu ir stovėdama ringo centre aiškiai ištarė: „Didysis šviesulys“. Mo norėjo susiimti už galvos, bet bijojo liestis prie auksinių garbanų.
Kitą rytą ji ilgai nedrįso pažvelgti į save. Atsimerkė – geltoni serpantinai, nė kiek nenublukę, toliau rijo savo uodegas. Tamsiaveidė stovėjo įsirėmusi ir bylojo tą patį, ką vakar. Supratusi, kad niekas nepasikeitė, Mo pajuto keistą palengvėjimą. Ji užsidėjo ant galvos gobtuvą ir išėjo laukan. Žmonės vis tiek varstė ją žvilgsniais, nes iš gobtuvo vidaus sklido šviesa. „Ko ji iš tavęs nori? “, klausiamai spietėsi kitos mintys.
Iš Garcilaso de la Vegos užrašų:
Senis jau buvo ant mirties slenksčio, bet norėjo, kad jį išklausyčiau. Mes buvome patalpoje, išmuštoje aukso plokštėmis. Jis gulėjo ant grindų užmerkęs akis. Jaučiausi tarsi plūduriuotume kiaušinio trynyje. Bijojau pažvelgti į priekį, bijojau žvalgytis aplink, klūpėjau šalia jo ir spoksojau į nefrito vėrinį jam ant kaklo, tyliai meldžiausi, kad jis atsimerktų. Atsigaivelėjęs liepė pažiūrėti į vieną iš žvilgančių sienų. „Negaliu“, atsakiau. Ten, pačiame viduryje, sėdėjo pora moterų, užkonservuotų aukse. „Jos gyvos“, neapleido manęs mintis. Aplink buvo sustatyti nedidukai auksiniai žmogeliai. Žmonės juos vadina „neūžaugomis“. „Saulės sūnūs“, sakė senis. „Tarp jų trūksta prakeiksmo kaltininko. Tėvas pasakojo, kad jį pagimdė auksinis šuo, sugulęs su ta iš kairės – mūsų motina. Toji iš dešinės - taip pat motina. Jos abi rūpinosi kūdikiu, bet jis neaugo. Slinko metai, o jis tesiekė motinų papilvę. Jos jį slėpė, tarnai nešiodavo berniuką uždangstytame palankine, o kai per derliaus nuėmimą ar lygiadienius jis išeidavo iš piramidės viršuj esančios šventyklos palaiminti, dėl aukščio žmonės apskritai jį vos įžiūrėdavo. Bet kartą moteris, kuri nešdavo maistą ir tvarkydavo šventyklą, pamatė neūžaugą. Jis sėdėjo prieangyje ir prisimerkęs žvelgė pro brangųjį akmenį į saulę. Kai moters ir neūžaugos žvilgsniai susitiko, buvo jau per vėlu. Abudu sustingę stebėjo vienas kitą, tada berniukas pavirto į jaguarą ir dingo šventyklos tamsoj. Tą patį vakarą apačioje kilo sumaištis, žmonės ėmė piktintis. Dar pamenu, ką kalbėjo mano tėvas: „Jos nesilaiko taisyklių, mus gali ištikti nelaimė, baisi nelaimė! ” Kitą rytą kaimo vyresnysis pakilo į šventyklą. Vėliau likę gyvi pasakojo, kad motinos verkė, o neūžauga, stovėdamas už auksinio šuns, mąsliai šypsojosi. Kitą dieną buvo sutartas aukojimas. Žmonės susirinko apačioje ir atlošę galvas stebeilijo į šventyklą viršuje. Kaimo vyresnieji padebesiuose galando peilius. Motinos, apsitaisiusios auksinių gyvačių odomis, stovėjo šalia aukuro. Budelis įvedė berniuką. Žmonės apačioje, akinami saulės, vos įžiūrėjo veiksmą viršuje. Neūžauga, apsvaigintas specialiais augalais, buvo pasodintas ant akmeninio pjedestalo. Motinoms davus ženklą, visi pakėlė rankas į dangų, o vyresnieji blykstelėjo peiliais. Akmenys nusidažė raudonai, ir apačioje pasigirdo triukšmas. Praėjo savaitė. Žmonės buvo seniai nurimę, gyveno kaip anksčiau, ir tada ėmė kristi paukščiai, po paukščių sekė gyvuliai, o po gyvulių sekė žmonės. Visi žinojo, kad kažkas užrūstino didįjį šviesulį. Ir vienas iš vyresniųjų prieš mirdamas prasitarė mano tėvui: „... Motinos pernelyg jį mylėjo, jos nesugebėjo paklusti mūsų ritualui, visiems vyresniesiems buvo sumokėta aukso grynuoliais ir brangakmeniais, mes nusižengėme... Dieną prieš aukojimą neužaugą išgabeno auksinis šuo. “ Senis užsikosėjo. Aš nebenorėjau likti toje patalpoje. Prieš išleidžiant paskutinį kvapą jis tarė: “Ar supranti, jis kažkur ten, savo vaikų vaikuose, nešiojantis negandą, kol nesugrįš pas tikrąjį tėvą – didįjį šviesulį... “. Po paskutinio atodūsio aš išbėgau iš auksinio kambario, dusdamas bėgau laiptais žemyn, nei karto neatsigręžiau.
Mo vis dar ėjo gatvėmis, nežinojo kur. Jautė, kad reikia. Einant pro purviną skersgatvį, žybtelėjo gelsvas snukis. Ji pasisuko. Už kampo tupėjo auksinis šuo. Pamatęs, kad jų žvilgsniai susitiko, jis stryktelėjo ir nuturseno siaura gatviūkšte. Ji pajuto, kaip visi raumenys įsitempė, ir ėmė greitu žingsniu sekti šunį. Šuo jau bėgte bėgo, ir Mo dusdama stengėsi nuo jo neatsilikti. Tolumoje ryškėjo akligatvis. Šuo ėmė lėtinti tempą. Jie stovėjo tarp raudonų plytų sienų, Mo sunkiai alsavo, ir kakle stipriai įsitempusi pulsavo vena. Ji žvilgtelėjo į užrašą ant sienos - „Liūtų gatvė“. Tą akimirką šuo liuoktelėjo ir nasrais įsikabino į tvinksinčią stygą. Ringas ištuštėjo. Tik aukso grynuoliai, aplipę kaukolę, švytėjo kaip pirma. Šuo lyžtelėjo garbanas ir abu išnyko.