Pusė Gimtadienio

„Mielas Gimtadieni, atvažiuok viena diena anksčiau. Tavo Zosė.“ – užrašė mergaitė pirštu ant lango ir nuėjo miegoti, nurijusi du ašarų rutuliukus.
Zoselė norėjo, kad nors kartą jos geriausias draugas neprabėgtų nepastebėtas. Jiedu susirangytų po stalu ir visą dieną šnibždėtųsi apie svarbius dalykus, kurių per metus prisikaupė pilna galva.
Mergaitė dažnai lindėdavo pastalėje viena ir ieškodavo ko nepametusi, nes kitiems ten buvo neįdomu apžiūrinėti tamsius kampus. Mama neturėdavo laiko nieko neveikti ant grindų, nors nešiojosi gražų laikrodį, pilną puikiausių valandų. Zoselė bijojo ir pagalvoti, kas būtų, jei vieną kartą žmonės išvis nebeturėtų laiko, jų turbūt neliktų. Tada ir laikrodžiai išsikrausstytų iš proto.
Svarbiausias dalykas, netelpantis galvoje, buvo zosiškas noras suprasti, kodėl viskas eina mažyn. Per pirmąjį Gimtadienio apsilankymą po stalu buvo galima vaikščioti stačiai, o dabar galva kliūva net pritūpus. Anksčiau ir mama buvo tokia didelė, kad Zoselė užmigdavo jos liemenėje, o šiandien net ir obuoliai atrodo mažesni.
Betvarkydama neklusnias mintis, Zosė susapnavo, kad jiedu su Gimtadieniu iki pusės įsispraudę sumažėjusiame kambarėlyje, padėję nosis ant kėdžių, o lauke tavaruojančios kojos trukdo pravažiuoti automobiliams.
Ryte nubudusi prie lovos rado nukritusį popierinį lėktuvėlį. Pasilenkusi perskaitė: „Lauk manęs šiandien. Tik neprisikviesk svečių. Tavo Gimtadienis.“
Zoselė griebėsi tvarkytis ir netrukus rado durų apačioje kyšančią virvutę. Traukė traukė, kol pas ją įvažiavo už bato raištelio tempiamas Gimtadienis. Visas suplukęs, nelygintu švarku, nespėjęs nė torto iškepti. Taip visada būna, kai pritrūksti vienos dienos. Jis užsisodino Zosę ant nugaros ir abu juokėsi tol, kol atsidūrė Gimtadienio miestelyje.
Ten taip pat viskas buvo gerokai sumažėję nuo dienos gimimo. Stovint gatvės pradžioje aiškiausiai matėsi galas, nors kažkada jis slėpdavosi už kelių kalnų, o nueiti trukdydavo ežerai po lietaus. Labiausiai buvo gaila medžių, kurie nebegalėjo šakomis apkabinti viso dangaus. 
Zosė nejuokais susikrimto, kad brangiausi dalykai virsta smulkmenomis. Gimtadieniui pasiskundė, kaip niekada nenorėtų žaisti su savo mažu miesteliu. Bet Gimtadienis nemokėjo liūdėti. Jis pagavo musę ir liepė mergaitei pažiūrėti pro jos akis. Ten matėsi platus laukas, išbraižytas begale kreivų takelių. Musė bėginėjo po jį negalvodama, kad trypia kažkieno ranką, juk pirštų galų ji nematė ir galėjo ilgai lakstyti nepritrūkdama vietos. 
Iki vakaro Zoselės galvoje visos liūdnos mintys išsilakstė paskui musę, tik viena liko suptis įsikibusi plauko: „Kodėl Gimtadienis mane aplanko tik kartą per metus?“ Ji buvo tokia užsispyrusi, kad Gimtadienis pažadėjo ateiti po pusės metų, tik labai trumpam.
Tiesa, jis susitarimo nepamiršo, netgi atnešė pusę torto, bet į Zoselės kambarį negalėjo įeiti, stovėjo viena koja tarpduryje kaip priklijuotas. Jiedu pasimatė tik viena akimi, pasilabino viena ranka ir pasišnibždėjo puse lūpų, nes Gimtadienio buvo tik pusė.
Nuo tada Zoselė laukdavo Gimtadienio nelaiku ir nevietoje, o jis ateidavo tik kartą per metus.