Metamorfozė

Skilinėja priešaky
Tau vaizdas
Lyg egzotiniam upokšny
Mintys.
Užmarštis išsklaido vėjas

Kai bandai įžvelgti gilią prasmę
Žemyn – nutolsta paukščiai, kai 
Aukštyn – atsimerki.

Stebi toliau
Verpetą ir jo menuetą,
Išsisklaidantį mėnesienoj
Ir jos atspindy lietuj.

Kairiau – nudyla traukiniai –
Peronas tyli vieversiais
O pats apsimeti viltim, kuri
Dešiniau sugrįžta tūkstančiais
Nežinomų veidų:

Pranykusiais šešėliais – vienspalvėm varnom,
Ištirpusiais tikslais it upe ryjančia žuvis,
Iškarpytais pažadais, kuriems bevalis laikas.

Stebi rytus nusukdamas akis
Į praeitį, į vasarą, kuri dar bus
Ir vis stebi, stebi
Nunykdamas į beprasmybę
Stebi gėles ir jom virsti.