Taip į dašimtuką. Ir manau, taip į visų, savo vaikystę leidusių bendrabutyje, dešimtukus. Na, ir į pusės, savo vaikystę leidusių butuose, dešimtukus.
Dabar stebiu laiptinių gyventojus: kiekvienas sau. Suaugo mat. Ir pamiršo. Jiems reikėtų prisimint. Nors, negalima teigt, kad neprisimena. Kai senieji vaizdai paglosto kasdienybę - nusišypso. Bet nieko daugiau. Nieko daugiau ir nereikia. Ir aš nusišypsojau.
Praeis dar metų daug ir šeimos rasis, pagausės, gyvens laiptinėse. Ir jie žiūrės į mažuosius, žaidžiančius ir sėdinčius ant betoninių laiptų. Pro duris riktels, bet jų balsas retai kada nuskambės rimtai, nes, vos bandys - jų veidus puoš šypsenos.
ties En den dū... šyptelėjau.
o pažaiskime namus/statykime palapines iš paklodžių gal kiek per paprasta. norėjau kažko jausmingesnio šiose vietose, bet patiko tėčiai ir kaimynai. ypač
"Spoksosime pro durų akutes
Į kaimynų smalsumą,
Ganysiu tavo plaukuos
Savo vienatvę. " Ši vieta man patiko labiausiai;) geras kūrinukas, patraukia dėmesį ir jį išlaiko. Ketvirtas posmas silpnesnis, bet vis tiek man patiko.