Daiktas

Tau duodu mažą apvalų daiktą,
Nežinau į ką panašų.
Jis lėtai, ritmingai tiksi –
Galbūt kažką skaičiuoja?
Mama kažkada sakė:
„Neimk iš nepažįstamų
Nei dėdžių, nei tetų
Neaiškių ir bet kokių daiktų. “
Ir neėmiau už dyką.
Gavau dovanų.
Iš geltonplaukio berniuko.
Dabar jį duodu tau,
Kaip per „Sugedusį Telefoną“
Tik ne žodį, o daiktą!
Atsargiai!
O gal tai bomba?
Jis tiksi:
Tik tak tik tak
Tuoj sprogs ir ištaškys
Lėlių kojytes ir rankytes.
Ir tavo mažąjį broliuką.
Ir tave.
Įsivaizduok:
Visur aplinkui vien tik kraujas –
Toks raudonas, bordinis.
Viskas nusidažo ir tampa
Sovietinės vėliavos visuma.
Argi tai ne žavu?
Kažkur po to girdėsis klyksmas.
Ašaros ir raudos.
Galbūt kažką supykins...
Kaukdamos atlėks greitoji, ir policija.
Atvažiuos keli reporteriai iš televizijos.
Tapsime žvaigždėm,
Nors mūsų čia nebus.