II

Ir kūnas šiąnakt dreba nesuprantamoj kančioj:
Jėgas ir šypsnį juodas skliautas savyje sutrypia
Ir lieka žaizdos, sopuliai bei senos viltys -
Skambesiai tos sielos prakeiktos,
Kur lindi kūne- lyg grakščiam,
Lyg sielvartams ir aistrai pašvęstam.

O naktys juodos mūsų,
Jos slepia tuos, kur džiaugsmo guoly klumpa.
Vien tik jos užgožia aimanas tylias
Ir miršta skausmui įpusėjus
Kai saulė skliauto kraštą kruvinai dabina.

Žmogaus dviveidiškasis pradas -
Tamsoj kentėt, o dieną švęst.
Ak iškankintos mūsų sielos kelias
Ir mes sulinkę šypsomės kitiems
Ir vėl lig tamsai gulant ant žolės
Sukamės kare lyg šunes.