Prisiek. Arba kepti skrebučiai.

Lyg niekur nieko sušukau:
- Iškepiau skrebučių! Ateik, mielasis!
Tu valgei, o aš žiūrėjau.
Pritrupinai (rauda smilkalas jėgų netekęs grįžt)
Ir šlakelį Paryžiaus nuliejai
Lataku žemyn.
Šypsojos tik akys…
Pienės.
Paraudai.
Indus plovei
Ir man prijuostę nurišai.
- Juk palydėsi, taip? Tiesa?

Ėjom ir nieko nesakėm.
Gniaužėmė stipriai vienas kito rankas.

Kartu žaidė tylos.
Kartu šunys alsavo.
Kartu lietūs gimdė balas.

Liūdnas prakaitas
Neteks savo dalies.

- Dieve, aš tave taip… Pasitiksiu sugrįžtant.
- Prisiek.