Rašyk
Eilės (72246)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pavėlavau į traukinį. Tą dieną buvo baisiai šalta. Bėgau iš požeminės laiptais aukštyn, į septintą kelią, rankoje turėjau bilietą, kai galiu visad nusiperku jį iš anksto, laiptų yra trisdešimt šeši – ne kartą esu suskaičiavus, užbėgau viršun – pro plastikines duris – traukinio nebebuvo. Net nebesimatė. Plaučiai skaudžiai trūktelėjo nuo giliai įkvėpto šalto oro gūsio, kelias tuščias, žmonės nelūkuriavo, tik senis oranžine liemene rūkė cigaretę be filtro, pažvelgė į mane, į mano plikas raudonas nuo šalčio rankas ir vėl nusisuko – už bėgius nuo gatvės skiriančios pilkos tvoros yra „Saulutė“. Taip ir maniau, kad pavėluosiu ir pavėlavau – visuomet atbėgu paskutinę minutę, taip, net pamatau kartais kaip trukteli sunkus traukinio kūnas ir pajuda, o aš stoviu, rankoje bilietas, kurį nusiperku iš anksto, matau kaip jis nujuda, vėlyvo rudens vakarais pusės aštuonių traukinio raudonas paskutinio vagono akis visauomet lydžiu, kol jos išnyksta tamsoje. Paskui rūkau, žiūrėdama kaip žiebiasi šviesos Naujininkuose, lipu laiptais į požeminę, vis skaičiuoju laiptus, strykteliu nuo paskutinio ir kol išnyru laukimo salėj visuomet būnu sugalvojus, kur eisiu. Niekada neišmetu bilieto.
Sušalsit, sako senis rusiškai, šalta labai, sako. Aš linkteliu, nebejaučiu rankų, žvilgteliu į švieslentę – į Turmantą vienuoliktą trisdešimt, žemyn – vienas, du, trys... Laukimo salė tuščia, aš nesugalvojau ką veiksiu, pirmąkart, iki kito traukinio dar dvi valandos. Valytoja raudonam kibire murkdo šepetį, murkdo, murkdo, valo purvo balutes, ištirpęs nešvarus sniegas, kuom kaži pavirstum, jei atsigertum. Kur eiti? Gal kavos? Atsisėdu laukiamojoj, pilki šalti suoliukai, geležiniai, neramu. Virš kasų paprastai skraido balandžiai, bet ne šiandien, tuščia šiandien. Baisiai šalta.
Aš išsigąstu, staigiai pasuku galvą – juodbruvas sulysėlis tampo mano striukės rankovę nešvaria ranka, jis irgi be pirštinių. Pirk auksinę grandinėlę, sako, už dvidešimt litų, pirk, kartoja įkyriai. Atsisakau, ačiū. Pirk už dešimt. Pirk, pirk, va, tikra, kanda vienu iš šešių septynių dantų į storiausia grandinėlės dalį, aš šypsausi. Pažiūrėk, tikra. Jo akys įdubusios, skaidrios, žydros. Pirk. Nepirksi. Duok tada du litus. Nors litą duok. Duodu litą. Jis nueina žvalgydamasis po salę. Litas. Viena penktoji mano bilieto – dažniausiai toli nevažiuoju. Iki traukinio dar valanda keturiasdešimt penkios. Gal kur kitur nuvažiuoti?
Pakylu, prastai matau, į didžiąją švieslentę laukiamojoj žiūriu prisimerkus, baisiai jau mažos raidės, į Naująją Vilnią, už pusvalandžio. Hm. Kas Naujojoj Vilnioj? Reiktų važiuot į kitą pusę. Svarstau. Į salę įkaukši moteris, nueina prie kasos, aš irgi nueinu, atsistoju už jos, pigių kvepalų kvapas, rožiniai nagučiai – smailūs, ilgi, truputį apsilupę  – vėl pažvelgiu į lubas, jokių balandžių, už stiklinių durų stoviniuoja sulysėlis, nejauku.
Ji važiuoja tuo pačiu traukiniu. Sėdi į mane nugarą. Žiūriu į jos plaukus, jie kaip netikri. Man nemalonu. Aš bandau žiūrėti pro langą. Traukinys dar nepakankamai įsibėgėjęs, važiuoja pro kitus vagonus daugiaaukščių fone. Noriu išlipti. Viskas ne taip. Ne taip kaip visada, šitas traukinys važiuoja į kitą pusę, o ir  aš neatbėgau paskutinę minutę, ryju seiles, pradedu bijoti. Traukinys įsibėgėja – moteris grįžteli į mane ir nusišypso. Karšta. Niekada nevažiavau į ta pusę. Ar čia yra tarpinių stotelių? Turėjo pasakyti prieš išvykstant, bet aš negirdėjau. Vagone prieblanda. Sekančioj lipu, kokia bebūtų. Imu raustis rankinėj, ieškau bilieto, randu pirštines, konduktorius pažymi bilietą trumpu antspaudo kaukštelėjimu. Cakt.
Naujoji Vilnia pirmoji, sako, iki jos nestojame. Aš sudrimbu kietame suole. Apsidairau. Girdžiu kaip po manim bilda. Cakt. Atžymėtas jos bilietas. Užsimerkiu. Jaučiuosi taip, lyg tas traukinys būtų mane prarijęs, o aš laukčiau, kol mane suvirškins. Naujoji Vilnia. Beveik begte atsiduriu prie durų. Pigių kvepalų dvelksmas – ji stovi už manęs, žinau. Kvėpuoja. Durys atsidaro. Kelio girnele skaudžiai kaukšteliu i apledėjusias plyteles šalia traukinio. Suklupau. Iškritau. Cakt cakt – moteris nucaksi nekreipdama į mane dėmesio. Pakeliu akis – senis oranžine liemene rūko cigaretę be filtro, pažvelgia į mane, į mano pirštinėtas rankas ir vėl nusisuka.

Nežinau, kada atgal traukinys bus, sako mesdamas cigaretę ir sutrindamas ją bato padu, greit bus, dažnai važiuoja, va ten, mosteli stoties pastato pusėn, bilietą nusipirkit.
2006-03-16 00:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-04-30 20:45
vaja
Verta vėluoti į traukinius, jei tokie cakt gimsta :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-18 13:14
Karsta kose
visai nieko :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-17 12:11
ir kiti
vėl cigaretės. kasiakai kur?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-16 10:38
mussonas
Kodėl gi ne?
Tokios besiblaškančios mergaitės vaizdas iškilo.
Vadinasi pataikyta.
Sekmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą