Troleibusų akys

Išilgais, įstrižais ir persipynusiais dryžiais, visai smulkučiais ir kiek stambesniais taškeliais pasipuošę, apklijuoti tviskančiomis manekenių šypsenomis ir sviesto reklama, su milijonų žmonių akimis languose ir nuolatiniu skubėjimu laiduose šįryt pro mus vėl pralekia, rodos, visas šimtas prikimštų troleibusų. O mūsiškio kaip nėra, taip nėra.
      Dėl to, kad nenumaldomai šąla kojų pirštai, kad prisipažįstam leidžiantys sau šiek tiek išprotėti dėl neišvengiamai gresiančio išsiskyrimo, ar tiesiog kalta per stipri rytinė arbata - energingai mojuojam visiems pravažiuojančių „ūsuočių“ keleiviams ir bandome sugauti jų klaidžiojančius žvilgsnius.
      Solidus vyriškis su skrybėle į mūsų kikenimus atsako smerkiančiu žvilgsniu.
- Vargšas, - lyg susitarę ištariam vienu metu. - Tikriausiai prastai miegojo, įsipjovė skusdamasis, o žmonos ruoštą kavą netyčia išlaistė.
        Staiga kumšteli man į šoną ir aš taip pat pamatau senutės šviesiu veidu ir gėlėta skarele šypseną. Ar tik ne kruopščiai išsiuvinėtos žibuoklės saugo jos žilus plaukus nuo žvarbos šįryt?
- Chi, ar ne tos pačios, kurių buvom prisiskynę dar praeitą pavasarį? - Klausi. - Taip taip, tada, kai visi buvo praradę viltį, o mes gležnus daigelius netyčia pastebėjom po Tuo Kaštonu su į dangų išsikerojusiomis šakomis.
        Bandau nuspėti, kad tas vaikinas juokinga šukuosena, kaip tik dabar įlipti pirma leidžiantis jaunai panelei, privalo būti bent kartą pro žibutes savo šešėly slepianį kaštoną lydėjęs savo merginą namo.
        Šviesiaplaukė mergaitė su šilkiniu kaspinu plaukuose atmojuoja mums, dviem pakvaišėliams, ir jos akys sužybsi tarytum maži, mieli žvėriukai.
- Ak, kaip stebuklinga, - paslapčia pamanau.
          O tu sakai, jog jos kišenės tikriausiai pilnos kreidelių, kad visas Mūsų Aikštės grindinio plyteles išmargintų.

***
          Mažas namelis su didžiuliais ūsais - troleibusas. Štai. Atvažiuoja.
          Taip, mūsiškis. Deja, į jį lipsiu viena.
          Stipriau suspaudžiu tavo ranką ir dar kartą pažvelgiu į pilkai melsvas akis, kažkokias pernelyg vaiskias ir giedras, lyg žvilgantys pajūrio akmenėliai, kuriuos lieti pirštais, bet atrodo, kad nejauti. Tu viso labo pakšteli žandan ir pažadi rašyti elektroniniu paštu, o aš visai nesijaudinu, kad atsisveikinimas gali būti paskutinis. Visada liks susitikimai vėjų kryžkelėse ir tavo nematomos pamokos, kaip ypatingai galima gyventi, galvoti ir matyti. Viską viską.
          Vargšai troleibusai - jų akys niekada nesusitinka. Nei švinatant, nei įsidienojus, nei pamažu leidžiantis tamsos ir užmaršties skaroms.
          Troleibusai visada važiuoja skirtingais maršrutais.