nesek

susisukęs piktas ir neblėstantis nuolat skundžiasi kad
jo netenkina ištiestos rankos eilute sudėlioti batai
ir padžiautos pirštinės kiekvieną rytą eina centrine
gatve kyšteli savo batus batų valytojui ir nepadėkojęs
tyli per daug rimtai žvelgdamas į tarpuvartę

košiami langai iš naujausio plastiko nepatikimi ir
netikintys kad galėtų sulaikyti bent du trečdalius
vėjo krušos ir sniego apie lietų  nėra ką kalbėti jis
per daug savarankiškas visgi įnoringi keliaujančiųjų
norai sugraudina savaną

kodėl šėlstantys dykumų šulai ir audros iš čia tokios
neįtikėtinos tokios niekada neįvyksiančios kaip ir pranašautas
globalinis atšilimas atšalimas tarp dviejų šakų dažnai
tik lapais besiliečiančių prognozuoja valpurgijos naktį
uždarytą pilkose sovietinio stiliaus nuotraukose

iškeltos rankos netaikiam gestui šiandien jau nieko nestebina
jau patys pirštai genuose užsikodavę rašyt lietuviškas raides
žodžius be kablelių dar regis šiek tiek archajiškai bet
jau žvilgsniu tolyn batų valytojai tarpuvartėse niekada
nekreipia dėmesio į patyčias o šaltas akis

prisimena ligi pasaulio pabaigos vėjo gūsiai išplaiksto
tavo rankose šūsnį nuotraukų taip šveistų ir gramdytų
kad tik išsitrintų senatvės ženklai soda baltinti veidai
išnyrantys ir pasukantys visada tik už kampo nešiojasi
šiandienio ryto krislą vandens. nesek iš paskos