Nesapnuotas sapnas

Lipnios blakstienos ir kalbantys pirštai...
Dejuojančios sienos niekada nepamiršta
To, kas buvo rytoj, to kas laukia dar vakar.
Ar žinai, kiek pamišusių sielų nemato?

Siūbuoja pasaulis pagal mano kvėpavimą,
O jeigu sustosiu, vėl pradėt ar bus galima?
O jei užsimerksiu, ar kas nors praregės?
Jeigu kalbėsiu, ar kas nors patylės?

Kalba blakstienos, ir pirštai sulimpa...
Sienos nutyla, jos viską pamiršta.
Nieko nebus... Niekada ir nebuvo.
Aš meluosiu. Tu irgi. Mūsų širdys jau žuvo...