Tas saldus žodis „nežinau“, arba Moralės kankinio kronikos

Kai netikėtai gauni nepatogų klausimą, tereikia giliai susimąstyti, keletą kartų truktelėti pečiais, pavartyti akimis lyg baimintumeisi praskrendančio paukščio („Ar tik neserga gripu? “) ir galop ištarti: „Apie tai aš nieko nežinojau“. Tavo bedraminčiams beliks pliaukštelti delnais, kurie reikš – esi nekaltas. Nepastebėsi arba tokiu apsimesi, kai atokiau esantys akimirksniu perskros aštriu žvilgsniu: „Žinojai... “ Bala jų nematę. Strutis irgi iškenčia įkišęs galvą į smėlį.

Kaip bebūtų, bet į nepatogų klausimą atsakyti labai nepatogu, nes dėl tam tikro statuso per daug meluoti negali, o už teisybę gali sumokėti pernelyg brangiai. „Nežinau“ – pats priimtiniausias variantas: tartum kažką pasakei, bet nenusišnekėjai ir tuo pačiu nesuteikei jokios informacijos, kuri bumerangu galėtų kaukštelėti per skaudamą vietą.

Labai gerai, kad tie, apie kuriuos turėjai pasakyti, laiku pasišalino. Nutolo tolo, kaip sakė mūsų dainius, toli nutolo... Gerai, jog prasitarė tik tiek: „Mes jam sakėm“. Galėjo ir to nesakyti. Geriausia byla – tyla. Neiškentė, nors tais žodžiais savęs nepateisino, tik šliukštelėjo žibalo į ugnį. „Taip, jie kažką minėjo, bet tuomet aš neėmiau į galvą, kaip sakant“, - mesteli ir susirūpinusiu veidu eini tvarkyti svarbių reikalų.

Ne visi dar nutolo tolo, nurimo rimo. Todėl klausai savo komandos patarimų. Ji jauna, todėl išradinga. Tekstas tinka. Veidu perbėga šypsena, akys sužiba, skruostai parausta. Ypač po grimuotojos patapšnojimų pudrinės kempinėle.

Susirinkusiems sakai drąsiai, įtikinamai: „Jie šaunuoliai! Tikri demokratai! Jie paaukojo save, kad likčiau aš! Tai sektinas pavyzdys! “ Kyla noras prie jų atlapų prisegti po medalį. Negaila būtų ir ordino. Bet jie nutolo tolo... Nebėgsi, nesivysi, nes atrodytų negražiai ir nesolidžiai. Ir ne taip lengva būtų tarp tų pušų vaikytis. Susirinkusieji nesuprastų. Tegu lieka be medalių. Būtų gerai, kad liktų be nieko. Kad išnyktų iš to šilo. Kad tokie pasiliktų tik Raudonojoje knygoje. Kaip sakalai keleiviai – Falco peregrinus Tunst. Ne, verčiau kaip juodkrūčiai bėgikai – Calidris alpina L.

Laimė, čia pat šventė. Ir saulutė išlindo. Bet nuotaika vis tiek prasta. Kyla vėliavos, skamba Himnas, kažkas šaudo. Krūpteli lyg per sapną – ne į tave. Į debesis. Saliutas. Net varnos nesukarksėjo – šaltas pavasaris. Kada atšils mūsų žemėje ir mūsų sielose? Ar dar ilgai išliksim panašūs į žiemojančius ežius, ant kiekvieno spyglio užsivėrę po banknotą ir cypiantys: „Dar mažai, dar mažai... “

Pilna salė matytų ir sunkiai beprisimenamų veidų. Klausi savęs: ar tai tiesa? Ar tiesa, kad neliko moralės? Staiga topteli mintis: „Ar tik jų klausi, ar ir savęs? “ Gerai, kad klausi pats, kad ne kas kitas. Kaip reikėtų išsisukti? Gal vėl tuo viską pasakančiu ir viską nuslepiančiu „nežinau“? Nuo moralinio nuosmukio griuvo valstybės, todėl nesitaikstykime su melu. O kaip su tuo „nežinau“? Tai melas, išsisukinėjimas, savo kaltės nepripažinimas? Ar teisinga šioje vietoje tokia diplomatija? Nori išlikti orus, bet tauta abejoja: „Juk žinojai... “

Eini iš salės, leki iš gimtinės tolyn nuo tų žvilgsnių, nuo nepatogių klausimų. Lainerio krėsle patogiau. Jau kitoje žemėje tave pasitinka ir ploja per petį. Garbingą titulą kad ir iš svetimų gauti kur kas maloniau nei moralizuoti savus, kai ne vienas abejoja tavo skaidrumu. Ar turi teisę jie abejoti? Juk tiems, nutolusiems, medalio nedavei. Bet ir nepasismulkinai išklausinėt: „Kaimynai būsim? Tai kur įsikūrėt ir kaip tai pavyko padaryt, kaip sakant? “ Klausinėjai ar jie patys kaip turgaus bobutės viską išklojo – pasigyrė, kad ne kokie pėstininkai? Ar tik prabėgom užsiminė – puse lūpų? O gal klausinėjai, tik nepameni?  Arba negalėjai patikėt, ką girdi, todėl pasimetei, paskui nusprendei patylėt – gal praslys. Yra svarbesnių reikalų. Nepraslydo. Bendramintis ir beveik bendraamžis įvardijo: „Pakišo bombą“. Tikslus situacijos apibūdinimas?

Bomba sprogo. Skeveldros dar tebelaksto. Ką dar jos gali sužeisti, kai jau lyg ir nebėra ko? Esi paskutinis karys su moralės šarvais, pagamintais Vakaruose. Nežinai? O kas bombą pakišo ar žinai? Gal tas, į kurį nenori net pažvelgti, nors jis kalba priešingai: „Mes išlikom draugai ir bendraujam kaip ir anksčiau“. Gal iš tiesų bendraujat? Paslapčia, šilo tankmėje? Tai žinai ar nežinai?

Kitos žemės atstovų apdovanojimą priimi ne kaip asmeninį įvertinimą, o kaip padėką visiems tautiečiams. Garbingoje kampanijoje moki išlikti orus. Su tokiais, panašiais į tuos nutolusius tolusius, tau sunkiau, nes niekas nemokė, kaip derėtų elgtis panašiose situacijose. Dar daug tokių, kurie turėtų nutolti, bet jie įsikibę lyg maitvanagiai. Kaip karmoranų kaimenė – skabo lapus ir teršia po savim. Nei iššaudysi, nei išgaudysi. Nebeliko kam gaudyti. Visi - tos pačios giminės. Gal tie, kurie išvažiavę, grįš kitokie? Jeigu grįš...

Lendi į aptvarą. Net ir čia nebėra ramybės. Jokios idilės, tik sprogusios bombos zvimbiančios skeveldros. Gal vėl bėgt už jūrų marių? Kas pasakys, ką daryt, jei nežinai, ar ryte atsikelsi dar savo troboj, ar jau paleistoj iš varžytinių? Nesaldu nuo to „nežinau“, visai ne taip, kaip tiems Karakaso bėgliams, prieš daugel metų sumaniusiems tuneliu prisikasti iki tos vietos, kur galėjo ištart saldžiausią žodį - laisvė...