Kišeninė pelė

Kartą mama man istoriją papasakojo.
Aš netikėjau – maniau, taip būna pasakose,
Kol pati, sugrįžusi iš lauko,
Suradau kišenėj naują draugą.

Taigi ausis ištempkit ir klausykit:
Kai mama buvo dar visai mažytė,
Pajuto – spurda kažkas jos kišenėj.
Pažiūrėjo ir pamatė rudą pelę!

Ir tapo pelė jos geriausia drauge,
Mama nebebijojo eiti į palėpę baugią.
Įtikino pelė, kad tamsos nereik bijoti,
Sakė: „Nesislepia gi ten vaiduokliai. “

Tik daug vėliau, kai mama suaugo,
Pelė pasakė: ieškos ji naujo draugo,
Nes mama jau drąsi, o vaikutis mažas
Dar mano, kad vaiduokliai slepiasi garaže.

Jei bijot, kad pabaisa tamsoj tūno,
Pelė paaiškins: jų nebūna.
O jei manot, kad rūsy vaiduoklis,
Pelė jums pataria nebėgti, o tik juoktis.