Mutacija

Pravirkdo Onutę ne jai skirtas Tomo barnis.
Visada visur ji kiša nosytę savo mažą.
Nėra jai draudžiamų rakto skylių.
Jos tyros, išklausančios akys,
Tokios viską žinančios ir suprantančios.
Maža mergaitė trina savo pavargusias akis.
Šiandien jai jau užtenka butelių dūžių, griaustinio trenksmų.
Pavargo ne tik akys. Pavargo ji pati.
Vos pamačius skylę raktui, žinojo kas už jos.
Bet tas begalinis noras sužinoti ar ji tikrai buvo teisi.
Ir vis taip pat ir taip pat. Ir vis tas pats ir tas pats.
Jos kūnas pradeda tirpti, pavargęs lipdyti šukes.
Onutė tampa Ona. Jos akys dabar spindi lūdesiu beviltišku.
Ona užsirakina savo kambaryje, laukdama kol ją kasnors išlaisvins.