Kaip tapti žvaigžde

Dviejų dalių pjesė vaikams

Veikėjai:

EŽIUKAS PUPSIS
LAPINAS RUDIS
ŠIKŠNOSPARNIS TYLIUS
PELĖDA TUPSĖ IR PELĖDŽIUKAS
DU NAKTINIAI DRUGIAI – MĖLYNAS IR ŽALIAS
TRYS JONVABALIAI
KREGŽDUTĖ  VYTĖ
VOVERAITĖ STRIKSĖ
LAKŠTINGALA GALA

                                  PIRMOJI DALIS

      Jauki miško aikštelė, pilna žydinčių gėlių,  apsupta didžiulių medžių. Tolėliau – nedidelė kūdra. Naktis. Danguje mirgėdamos spindi didelės žvaigždės. Iš po debesų išlenda mėnulis, ir scena nušvinta gelsva šviesa.
      Ant pievos guli EŽIUKAS PUPSIS  ir  žiūri į žvaigždėtą dangų. Pro jį negirdimai praskrenda DU NAKTINIAI DRUGIAI. Jie lėtai, grakščiai šoka po pievelę, eidami nuo gėlės prie gėlės, bet  užsisvajojęs Ežiukas jų nepastebi.

EŽIUKAS. Kokios puikios tos žvaigždės, kaip gražiai spindi. Žiūrėčiau  ir žiūrėčiau visą naktį į dangų. Jos tokios švelnios. (Tyliai dainuoja)
                        Tu, žvaigždute sidabrine, nepasieksiu aš tavęs,
                        Nepasieksiu aš žvaigždutės aukštai danguj žibančios.
Viena žvaigždė  sumirksėjo. Va, dar kartą. Ir aš jai pamirksėsiu (klapsi abiem akimis). Ji man atsakė - taip pat  sumirksėjo. Va, ir kita mirksi, ir trečia. Jos visos žiūri į mane. Aš žvaigždėms labai patinku.

Iš miško atsklendžia ŠIKŠNOSPARNIS TYLIUS.
ŠIKŠNOSPARNIS. Sveikas, Eželi Pupsi, tai vis į dangų spoksai, varnas gaudai?
EŽIUKAS. Labas, Šikšnosparni Tyliau. Kokias varnas - žvaigždes. Žiūrėk,  jos man mirksi, tikriausiai aš joms patinku. Jos nori su manim draugauti.
ŠIKŠNOSPARNIS. Cha, manai, kad tik tau? Žiūrėk, viena mirksi ir man. Štai ir kita. Žinok, Pupsi, žvaigždutės mirksi kiekvienam, kas į jas žiūri ir jomis grožisi. Joms labai patinka spindėti, visiems patikti ir mirksėti. Tiesą sakant, jos tuo ir teužsiima. Toks žvaigždžių darbas.
EŽIUKAS. Jokių rūpesčių - nei ieškoti maisto, nei statyti namelio, nei sodinti medelio, nei auginti vaikelių...
ŠIKŠNOSPARNIS. O jeigu kuri nors žvaigždutė pajunta, kad į ją niekas nežiūri ir ji niekam neįdomi – ima ir nukrinta.
EŽIUKAS. Tikrai, ne kartą mačiau, kaip jos atitrūksta nuo dangaus ir krinta žemyn, net kibirkštys žyra iš uodegos. Toks jau jų žvaigždiškas likimas.
ŠIKŠNOSPARNIS.  Aš visai nenorėčiau būti žvaigžde. Kaip neįdomu nuo vakaro iki ryto kaboti danguje - lyg kokiam eglutės žaisliukui. Mirčiau iš nuobodulio.
EŽIUKAS. O aš norėčiau tapti žvaigžde. Tada būčiau labai švelnus ir visiems patikčiau... Niekas nesakytų, kad esu dygus ir galiu įdurti. Visi norėtų mane glostyti ir su manimi draugauti. Visi man mirksėtų. Ir aš visiems mirksėčiau. Ir tau, ir Pelėdai Tupsei, ir Lapinui Ručkiui, ir Voveraitei Striksei. … Va taip... (Klapsi akimis)
ŠIKŠNOSPARNIS.  Kaip būtų bjauru - visi į tave žiūri ir niekur negali pasislėpti... Negali pabūti vienas, pasvajoti... Tikras košmaras. Joks šikšnosparnis nė už ką nenorėtų tapti žvaigžde.
EŽIUKAS. Žiūrėk, Tyliau, bet argi aš truputį nepanašus į žvaigždę? Jų pilvukai apvalūs, ir aš galiu susiriesti į kamuoliuką, šitaip va ir va kaip (susiriečia). Ir dar žvaigždės turi mažus spinduliukus kaip spygliukus, matai, visai tokius pat kaip mano. 
ŠIKŠNOSPARNIS.  Na, gal tavo spygliukai ir panašūs, bet spalva ne tokia. Žiūrėk, žvaigždžių pilvukai auksiniai, spygliukai – sidabriniai, o tu – juodai pilkas, kaip žemės grumstas. Toli tau iki žvaigždės. (Žiovauja). Pavargau, norėčiau kiek numigti. Labanakt, Pupsi. Tik netriukšmauk.

ŠIKŠNOSPARNIS TYLIUS pasikabina ant šakos žemyn galva ir užsnūsta.  EŽIUKAS  vėl spokso  dangų.

EŽIUKAS. Tikrai, jos  blizga, mirguliuoja, o aš pilkas kaip žvirblis. Niekur neblizgu – nei čia, nei čia, nei čia. Kaip negražu... Ką daryti, kad tapčiau panašus į žvaigždę? Na, patarkite, ką nors. (Viltingai žiūri į žiūrovus) Teisingai, man  reikia keisti šukuoseną. (Dainuoja)
                        Aš šaunus Ežiukas Pupsis                           
                        Tik spygliuotas mano bučkis.

                        Jei blizgėtų šie spygliukai,
                        Jie pavirstų spinduliukais. 
ŠIKŠNOSPARNIS.  Prašyčiau netriukšmauti, dabar naktis, ir aš miegu.
EŽIUKAS. Atsiprašau. Einu ir aš pasnausti, o ryte kuo greičiau lekiu pas kirpėją.

Tarp gėlių susiglaudę užmiega ir Du Drugiai. Scena užtemsta.

Netrukus scena vėl nušvinta. Miške išaušo rytas. Skamba tyli muzika. Toje pačioje miško aikštelėje prie pušies įrengta miško kirpykla. Keli kelmai – kėdės, kūdra – veidrodis. Kirpėja KREGŽDUTĖ  VYTĖ kerpa PELĖDŽIUKĄ. Šalia sėdi jo mama PELĖDA TUPSĖ. Kirptis ateina ir EŽIUKAS.

EŽIUKAS. Sveika, pelėda Tupse, kas čia paskutinis?
PELĖDA. Tik pabaigs mano vaikelį, ir bus tavo eilė. 
KREGŽDUTĖ. Čekšt čia, čekšt ten. Čia ilgiau, čia trumpiau. Čia pašiaušime, čia iškarpysime. Na, viskas, Pelėdžiuk, baigėme. Pažiūrėk į kūdros veidrodį, ar patinki pats sau?  Mama Tupse, už kirpimą – trys riešutai.
PELĖDA. Prašau ir ačiū, Kregždute Vyte. 
PELĖDA SU PELĖDŽIUKU  nuplasnoja toliau ir atsitupia ant šakos. Į kirpėjos kėdę (ant kelmo) atsisėda EŽIUKAS.

KREGŽDUTĖ. Na, adatų maišeli, pagaliau ir tu atėjai į kirpyklą. Oi, kokie dideli spygliai užaugo, styro į visas puses. Matau, kad nemėgsti šukuotis... Ko pageidauji? Skusimės ar kirpsimės? 
EŽIUKAS. Sušukuok mane taip, kad spygliai taip bjauriai nestyrotų, o gražiai banguotų kaip spinduliai. Ir kad būtų ne pilki, o spindėtų kaip auksiniai.
KREGŽDUTĖ. Oho, keičiame stilių? Šaunu, pagirtina, seniai reikėjo. Vadinasi, kirpsimės, banguosimės ir dažysimės. Nori būti auksinis ežiukas? 
EŽIUKAS. Ne, kirpėja Vyte, visai nenoriu. Paaiškinsiu tiksliau. Daugiau nebenoriu būti panašus į ežį. Nei į paprastą, nei į auksinį. Noriu būti panašus į žvaigždę.
KREGŽDUTĖ. Ne į ežį? Į žvaigždę? Kaip klientas pageidauja. Vadinasi, keičiame ne tik stilių, bet ir įvaizdį. Gerai, padarysime tave panašų būtent į žvaigždę. Į ežinę žvaigždę. Įdomu, originalu, nematyta.
EŽIUKAS. Ne į ežinę, o į tikrą žvaigždę – auksinę su sidabriniais spygliais, kaip danguje. Kad nebūčiau dygus ir spindėčiau. Kad manimi žavėtųsi. Kad man mirksėtų.
KREGŽDUTĖ. Kaip klientas pageidauja... (Kirpėja  imasi darbo).
EŽIUKAS. Oi, peša...
KREGŽDUTĖ žirklėm „karpo“ Ežiuko spyglius, paskui apipurškia juos auksiniu ir sidabriniu aerozoliu, niūniuodama Kirpėjos  dainelę.
                      Šukuosena – tai grožis ir prestižas.     
                      Kirpėja tau padėti pasiryžus.       
                      Ežiuk, nesiraukyk, aukščiau galvelę.
                      Į šlovę žirklės tau parodys kelią.                                                   
KREGŽDUTĖ. Štai ir baigiau.
EŽIUKAS. Ačiū, kirpėja Vyte. (Žiūri į kūdros veidrodį). Neblogai, visai neblogai.
Ežiuko  spygliai jau tvarkingi, nebestyro į visas puses ir spindi.  Jis  išdidžiai ratu apeina  miško aikštelę.

Skamba muzika, keičiasi apšvietimas. Vėl naktis. Iš  medžių tankmės išneria ŠIKŠNOSPARNIS TYLIUS.  Toliau  tupi PELĖDA IR PELĖDŽIUKAS. Tarp gėlių šoka DU NAKTINIAI DRUGIAI. Krūmuose žybsi JONVABALIAI. Miško tankmėje tūno LAPINAS RUDIS.  Visi sužiūra į Ežiuką, mirksėdami iš nuostabos. 

EŽIUKAS. Ką, neatpažįstate? Manote, žvaigždė iš dangaus nukrito? 
DRUGIAI. Pupsi, tikrai išgražėjai. Nauja šukuosena tau labai tinka. Iš tiesų pasidarei truputį panašus į žvaigždę.
EŽIUKAS. Ne truputį, o labai. Matote, vietoje spyglių turiu blizgančius spinduliukus. Ko aš ne žvaigždė?
ŠIKŠNOSPARNIS. (Atlaidžiai) Nesvaičiok, Ežiuk. Kokia tu žvaigždė, jei  niekuomet nebuvai pakilęs į dangų. 
DRUGIAI. Atrodyti visai nesunku. Ir mes atrodome kaip žvaigždės, kai pakylame į dangų, plazdename sparneliais, ir jie blizga mėnulio šviesoje. Vakare atrodome kaip maži paukščiukai. O dieną mes panašūs į gėles... Aš – mėlyna gėlė, aš – žalia. Bet juk nesame nei žvaigždės, nei paukščiai, nei gėlės, o Drugiai.  Ir mums patinka jais būti.
JONVABALIAI. Žiūrėk, Pupsi, o mums net nereikia pakilti į dangų. Mes, Jonvabaliai, visuomet atrodome kaip žvaigždės, nes visą naktį šviečiame ant lapų ir žolės. Mus netgi vadina miško žvaigždutėmis. Bet svarbiausia ne atrodyti, o nušviesti kelią kiekvienam, kas naktį eina per mišką.
PELĖDA. O kai aš tamsoje atmerkiu ir išpučiu savo akis, jos irgi panašios į dideles geltonas žvaigždes. O kai atsimerkia  mano Pelėdžiukas, atsiranda dar dvi mažos žvaigždutės. Na, ir kas? Man visai nerūpi, kad, mes Pelėdos,  tokios įdomios ir paslaptingos. Žinoma, tai malonu, bet gyvenime nėra svarbiausia. Svarbiausia nesusirgti gripu. Ir kad vaikai užaugtų geri ir protingi. Kad taptų Paukščiais iš didžiosios raidės.
PELĖDŽIUKAS. Svarbu ne blizgėti, o greitai skraidyti. (Dainuoja)
                            Noriu būti pelėdžiukas,
                            ne geniukas, ne kregždžiukas.
                            Margas, minkštas  ir gražus, 
                            Į kitus nepanašus.
PELĖDA. Oi tu, pamaiva, tikru pelėdžiuku tapsi tuomet, kai nebijosi po miškus ir laukus skraidyti naktį vienas, be mamos. 
DRUGIAI. Svarbiausia visur suspėti ir pamatyti daug įdomių dalykų.
Ir mums nė motais, į ką mes panašūs.
EŽIUKAS. O man – motais. Aš noriu tapti tikra žvaigžde. Tik maniau, jog užtenka turėti blizgančius spinduliukus ir visiems patikti. Deja, klydau...                         
(Nusiminęs žiūri į žiūrovus.) Kaip man tapti tikra žvaigžde?
                 
Iš miško tankmės atsliūkina LAPINAS RUDIS.
LAPINAS. Sveikas, mano drauge. Aš žinau, kaip tapti tikra žvaigžde - scenos žvaigžde. 
EŽIUKAS. Greičiau pasakyk.
LAPINAS. Reikia turėti Talentą.
EŽIUKAS. O kas tai yra? Ir kur tą Talentą galima gauti?
LAPINAS. Gal tu jį jau turi, tik pats nežinai. Talentas tai yra mokėti kažką daryti geriau, gražiau, įdomiau už kitus. Arba daryti tai, ko nemoka kiti. Būti iš visų geriausiam.
EŽIUKAS. Nežinau, ar turiu Talentą... Ką aš darau geriau už kitus? Reikia pagalvoti... Va, Šikšnosparnis Tylius geriausiai už visus skraido tamsoje ir niekuomet neužkliūva už medžių, be to, jis gali ilgai kabėti žemyn galva. Voverė Striksė iš visų vikriausiai laipioja ir šokinėja po medžius. Bebras Vebras greičiausiai už visus plaukioja ir nardo. Pelėda iš visų protingiausia. Drugiai moka gražiausiai šokti. Lakštingala gražiausiai gieda. O aš... Nežinau, ką moku geriau už kitus... Atrodo, kad viską darau tik blogiau.
LAPINAS. Na jau, nenusimink. Kiekvienas turi kokį nors Talentą.
EŽIUKAS. Jei kiekvienas turi Talentą, kodėl mūsų miške nėra tikrų žvaigždžių?
LAPINAS. Vien turėti Talentą neužtenka. Reikia jį atrasti. Aš gerai moku ieškoti ir surasti paslėptus Talentus. O atradus reikia jį ugdyti, auginti, lavinti. Tai nelengva. Reikia būti darbščiam, užsispyrusiam ir labai norėti tapti žvaigžde.
EŽIUKAS. Manau, esu užsispyręs. Taip iki šiol man sako mama. Ir noriu būti geresniu už kitus. Ir gražesniu, ir žvaigždesniu...
LAPINAS. Čia jau pusė darbo. Jeigu taip, aš tau padėsiu. Tave  padarysiu žvaigžde. Visi norės tave glostyti ir su tavim draugauti. Kasdien dovanos dovanas. Tavo gyvenimas bus rožėmis klotas. Taip ir sutarkime. Nuo šiol aš būsiu tavo prodiuseris.
EŽIUKAS. Pro... Pro... kas ką ris?
LAPINAS. Pro-diu-se-ris – toks Talentas, kuris iš paprastų ežių daro žvaigždes. Be gero Prodiuserio net didžiausiam Talentui beveik neįmanoma tapti žvaigžde. Tai pradėsime?
EŽIUKAS. Tai pradėkime...
LAPINAS. Atrodai visai neblogai, tik tavo vardas labai nežvaigždiškas. Pupsis – fui, visai netinka. Nuo šiol tavo vardas bus Spaiglys.
EŽIUKAS. (Kiek nusivylęs) Spaiglys? Bet mama mane vadi...
LAPINAS. Pamiršk... Aš geriau žinau. Pirmyn į Žvaigždžių mokyklą, Spaigly.
LAPINAS EŽIUKĄ apkabina per pečius ir drauge dainuoja.
                            Jei ežys – tai su spygliukais,
                            Jei žvaigždė – su spinduliukais.   
                               
Pasikeičia apšvietimas. Ta pati miško aikštelė - jau Žvaigždžių mokykla.  Šone kūpso keli kelmai. Ant jų sėdi  mokytojai –  PELĖDA TUPSĖ, VOVERAITĖ STRIKSĖ, LAKŠTINGALA GALA, DU DRUGIAI.
Skamba muzika. Prodiuseris LAPINAS atsisėda ant kelmo ir stebi, kaip EŽIUKAS mokosi šokti su DRUGIAIS. Jie rodo žingsnelis, o jis kartoja. Iš pradžių Ežiukas straksi nerangiai, paskui – vis geriau.

EŽIUKAS. Oi, kaip sunku straksėti - aš nepratęs, ir mano kojytės trumpos. Gal geriau aš dainuosiu?
LAPINAS. Ne, Spaigly, Žvaigždžių mokykloje privalai išmokti visko, kas patinka publikai, žiūrovams. Šokti ir dainuoti, deklamuoti ir sportuoti, gerai vaidinti ir šypsotis, gražiai kraipytis ir vaipytis, nusilenkti ir užsilenkti. Pirmas tavo koncertas –  po savaitės. Jau susitariau. Žiūrėk, kiek mokytojų tau pasamdžiau. Mokytis ir repetuoti turėsi kasdien.
EŽIUKAS. Po savaitės? Puiku! (Straksi dar greičiau) 
LAPINAS. Na, gerai, šiandien šokių užteks. Bet namie dar pakartosi žingsnelius. Dabar mokysies dainuoti. Lakštingala Gala, tavo pamoka.
LAKŠTINGALA. Lavinsime balsą. Ežiuk, atidžiai klausyk ir stenkis pakartoti. (solfedžiuoja melodiją „Plaukė žąselė“) Do do mi sol sol, la  la la sol sol, la la la sol sol sol, fa fa fa sol sol. (Paduoda Ežiukui lapą su natomis)
EŽIUKAS. Bet aš nepažįstu natų.
LAKŠTINGALA. Tai tu nesimokei muzikos mokykloje?
EŽIUKAS. Ne, aš dainuodavau tik pats sau... Ir žvaigždėms danguje.
LAKŠTINGALA. (Lapinui) Ką darysime, Rudi?
LAPINAS. (Įtaigiai) Jis gabus iš prigimties, Gala. Tikram Talentui nereikia jokių mokslų. Pakartok, Spaigly, be natų.
EŽIUKAS. (Dainuoja) Plaukė Ežiukas per ežerėlį... Bir bir bir čiuk čiuk čiuk per ežerėlį.
LAKŠTINGALA. Gerai, Ežiuk, turi neprastą balsą. Bet jį dar reikia lavinti...
LAPINAS. Dabar pasimokykite Ežiuko dainelę. (Lakštingala dainuoja su Ežiuku).
                          Aš buvau Ežiukas Pupsis
                          Ir spygliuotas mano bučkis.                   
                          Saulė leidos, saulė kėlės,
                          Į žvaigždes aš pasikėliau.

                          Vadinuosi jau Spaigliu,
                          Neturiu aštrių spyglių.                   
                          Atrasti Talentą įmanoma
                          Ir kitaip pasukt gyvenimą.
                       
LAPINAS. Na, šiandien muzikos užteks, bet dar parepetuok namuose.
O dabar pasimokysime sceninio judesio. Voveraite Strikse, tavo eilė.
EŽIUKAS. Bet kam man to judesio? Aš noriu dainuoti. Jau visai nusivariau nuo kojų ir labai noriu valgyti.
LAPINAS. (Griežtai) Nesispyriok, Ežiuk, nebūk Ožiukas. Pavalgysi, kai grįši namo. Tau ne pro šalį numesti svorio.  O dabar – pirmyn.
VOVERAITĖ. Žiūrėk, Ežiuk į mane, ir daryk kaip aš.
VOVERAITĖ  grakščiai žingsniuoja po sceną, persiverčia kūlio, paskui padaro salto, nusilenkia.  Tą patį daryti bando ir EŽIUKAS. Jam iš pradžių neišeina. Pamažu ir jis išmoksta visko, ką rodo VOVERAITĖ.

VOVERAITĖ. Šaunuolis, Ežiuk, tu gabus mokinys.
EŽIUKAS. Pavargau... Daugiau nebegaliu...
Ežiukas nebeturi jėgų kalbėti. Pavargęs  griūna ant žemės.
LAPINAS. Oi, Spaigly, tik nereikia... Netinginiauk. Sakiau, kad bus nelengva Žvaigždžių mokykloje. Čia lieka tik stipriausi. Šiandien dar reikia su mokytoja Pelėda pasimokyti raiškiosios kalbos.
PELĖDA. (Motiniškai, su užuojauta) Na, Ežiuk, pasakyk: šešios žąsys su šešiais žąsyčiais.
Ežiukas iš paskutinių jėgų keliasi. Tuo metu scena užtemsta. Tamsoje girdisi pavargęs EŽIUKO balsas: “šešios žvaigždės... “

                                  Uždanga
                        Pirmosios dalies pabaiga.
                     



                            ANTROJI DALIS

Dar nepakilus uždangai, girdisi paskutinis Ežiuko dainelės posmas. Pasibaigus girdisi plojimai ir šūksmai: „Ežys Spaiglys! Pakartot! “ Šiapus uždangos išeina LAPINAS ir EŽIUKAS  puošniu sceniniu kostiumu.

EŽIUKAS. (Džiugiai) Mano pirmasis koncertas pavyko! Kaip gera, kad žiūrovai man taip ploja. Jie prašo pakartoti dainą. Einu...
LAPINAS. Niekur neisi. Taip, tu jiems labai patinki, tačiau kartoti neturime laiko. Žinok, laikas – pinigai. Šiandien tavęs laukia dar vienas koncertas. Aš jau susitariau, negalime vėluoti. O po koncerto –  pokalbis su žurnalistais ir fotosesija.
EŽIUKAS. Dar vienas koncertas? Reiks fotografuotis? Žurnalistai? Ko jie manęs klausinės?
LAPINAS. Jie klaus, pavyzdžiui, kur tu praleidai vasaros atostogas, ką tau patinka veikti savaitgaliais, su kuo draugauji, ką tu mėgsti valgyti ir kitokių niekų.
EŽIUKAS. O, tai nesunkūs klausimai. Atostogas aš praleidžiu Žaliojoje girioje pas močiutę. Mano draugas – šikšnosparnis. Labiausiai mėgstu žaisti futbolą. Savaitgaliais veikiu... tą patį kaip ir kitomis savaitės dienomis: kol šviesu, grybauju ir uogauju, naktį žiūriu į žvaigždes. Dabar, pats žinai, laisvalaikiui nėra laiko. Valgyti labiausiai mėgstu sultingas kriaušes ir gardžias gyvates.
LAPINAS. Nesąmonės. Taip nesakyk. Nuo šiol - jokių močiučių, nei futbolo, nei gyvačių. Žurnalistams privalai sakyti: atostogas praleisi Australijoje su Kengūromis. Laisvalaikiu mėgsti žaidi golfą, o šiam savaitgaliui esi pakviestas pietų pas žvėrių karalių Liūtą. Kitą savaitę važiuosi nardyti su Jūros Ežiais. O tavo meniu – prancūziškos varlės, japoniški krabai ir ... austriškos austrės. Viską gerai įsimink, nesusimauk...
EŽIUKAS. Bet kodėl turiu meluoti?
LAPINAS. Neuždavinėk kvailų klausimų. Atmink,  tu jau esi beveik žvaigždė. O žvaigždės yra nepaprastos, todėl joms netinka paprastų ežių gyvenimo būdas.
EŽIUKAS. Suprantu, reikia išlaikyti žvaigždės į-vaiz-dį. Bet aš visai norėčiau susipažinti su Jūros Ežiais.
LAPINAS. Būtinai pas juos nuvažiuosime. Vėliau. Kada nors. O rytoj – dar du koncertai. Poryt – tai pat. Ir visą mėnesį.
EŽIUKAS. Tai dar visą mėnesį dorai neišsimiegosiu?
LAPINAS. Turi būti stiprus. Pasakysiu paslaptį: žvaigžde tapti daug lengviau, nei ja būti.
EŽIUKAS. (Nelinksmai) Pradedu suprasti...

Pakyla uždanga. Scena nušvinta. Ta pati miško aikštelė, kurioje buvo Žvaigždžių mokykla. Dabar tai – Koncerto scena. Kelmai – žiūrovų kėdės. Visos vietos užimtos – jose sėdi tie patys miško gyventojai - ŽIŪROVAI: PELĖDA su PELĖDŽIUKU, KREGŽDĖ, LAKŠTINGALA, ŠIKŠNOSPARNIS, VOVERĖ, TRYS  JONVABALIAI.
Scenoje pasirodo EŽIUKAS, visi jam  šaukia „Bravo“. LAPINAS pasitraukia į užkulisius, o EŽIUKAS  dainuoja Ežiuko dainelę. Už jo šoka DU DRUGIAI. ŽIŪROVAI – miško gyventojai - jam pritaria plodami į taktą. Baigęs nusilenkia, žiūrovai jam teikia gėles ir žaislus, paskui prašo pasirašyti autografus.

ŠIKŠNOSPARNIS. Oi, Pupsi, kaip gerai, kad pagaliau surengei koncertą ir mūsų miške. Tapai garsus, visur gastroliuoji, bet ir savo draugų nepamiršk.  Sveikinu, tikrai gražiai dainavai. 
EŽIUKAS. (Išdidžiai, iš aukšto) Atmink, Tyliau, aš seniai ne Pupsis, o Spaiglys. Prodiuseris sakė, kad esu labai talentingas. Aš dainuoju jau gražiau už Lakštingalą.
PELĖDŽIUKAS. (Susižavėjęs) Mačiau tavo nuotrauką  žurnalo viršelyje. Pasikabinau prie lovos. 
PELĖDA. Apie tave skaičiau straipsnį. Juokiausi, kad Ežiuką vadina didžiausia mūsų miško žvaigžde. Manau, tie žurnalistai gerokai perdeda. Visi mes turime kokį nors Talentą.
EŽIUKAS. (Pasipūtęs) Bet jūs neturite tokio Prodiuserio. Argi ne jo dėka aš dabar esu  ryškiausia mūsų miško žvaigždė?
VOVERĖ. Ar tikrai tu pietavai su žvėrių karalium Liūtu, kuris gyvena Afrikoje?
EŽIUKAS. (Meluoja) Žinoma, tikra tiesa. Ir dar Australijos jūroje ... žaidžiau golfą su ... japoniškom ... austrėm. 
LAPINAS. (Skubiai) Spaigly, mums laikas. Tavęs laukia įrašų studijoje. Greit išleisime pirmąjį Spaiglio dainų albumą.
EŽIUKAS. (Pagyrūniškai) Girdėjote, greit pasirodys mano dainų albumas. Būtinai nusipirkite. (Abu išeina)
KREGŽDĖ. (Atlaidžiai) Ak, mūsų Ežiukas susirgo žvaigždžių liga.
ŠIKŠNOSPARNIS. Tikrai, labai išpuiko – visai nepanašus į buvusį Ežiuką.

              Scena užtemsta. Apšviesti lieka tik Ežiukas su Lapinu. 
EŽIUKAS. (Lapinui) Ką, šiandien vėl turėsiu dirbti? Bet tu žadėjai, kad  galėsiu nors trumpam aplankyti savo močiutę. Ji dabar  serga, ir nori mane pamatyti.
LAPINAS. Dabar negali niekur išvažiuoti. Tu esi „ant bangos“. Nuo šiol visas tavo laikas priklauso žiūrovams. Koncertų grafikas sudarytas jau metams į priekį. Šimtai koncertų. Matai, kaip aš sukuosi? Tau labai pasisekė, kad esu tavo Prodiuseris.
EŽIUKAS. (Pasibaisėjęs) Metams į priekį? Tai ką, aš visus metus neturėsiu atostogų? Negalėsiu aplankyti savo močiutės? Nei pažaisti futbolo?  Pagaliau, negalėsiu padoriai išsimiegoti kaip normalus ežys.
LAPINAS. Ne, mano auksinis Ežiuk, negalėsi. Nes tu  - jau žvaigždė. O žvaigždės visai neturi laiko. Užtat gausime gražaus pelno.
EŽIUKAS. (Protestuodamas) Bet aš...
LAPINAS. Sudarėme sutartį, esi mano žvaigždė ir darysi tai, ką liepsiu. (Grėsmingai)  Ir tik pabandyk nedaryti...
EŽIUKAS. (Bejėgiškai) Kaip man atsibodo tie koncertai, gastrolės, interviu...  Ir kažkodėl visai nelinksma, nors ir esu žžžvaaaa... Man jau darosi bjaurus tas žodis... (Verksmingai)  Pervargau... noriu atostogų...
LAPINAS. (Ironiškai) Paatostogausi iki soties, kai nusibosi publikai ir tapsi nepopuliarus. Arba kai išeisi į pensiją, cha cha cha.
EŽIUKAS. (Susiėmęs už galvos) Šimtai koncertų? Tai ką, aš nuolat turėsiu kaip papūga kartoti tas pačias dainas? Jos man taip įgriso...
LAPINAS. Nesvarbu. Svarbiausia, kad jos patinka publikai. Tavo dainas dabar visi klauso nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto. Todėl perka tavo albumą ir bilietus į tavo koncertus. Žinoma, išmoksime ir naujų dainų. Pats sukūriau joms žodžius ir muziką.
EŽIUKAS. (Žiūrovams, nelinksmai) Tikrai, būti ta žžžžvaaaa... daug sunkiau, nei ja tapti. Jau supratau, ką reiškia gyvenimas rožėmis klotas. Tai reiškia, kad nuolat duria jų spygliai.

Vėl visa scena nušvinta. Aikštelėje - žiūrovų salėje sėdi tie patys miško gyventojai ŽIŪROVAI. EŽIUKAS vėl pradeda dainuoti Ežiuko dainelę. Staiga užkimsta jo balsas, bet jis iš paskutiniųjų stengiasi dainuoti toliau. Galų  gale jo balsas visai dingsta. Ežiukas išsigąsta, blaškosi scenoje. Publika užjaučiamai suūžia. Įbėga LAPINAS.

EŽIUKAS. (Verksmingai) Dingo mano balsas. Pertempiau stygas...
LAPINAS. (Tramdydamas pyktį  šnibžda EŽIUKUI) Liksi scenoje iki galo. Balsas –  ne problema. Uždėsime fonogramą, tau tereikės žiopčioti į taktą, šokti ir kitaip linksminti publiką.
EŽIUKAS. (Nuolankiai) Supratau, žiopčioti ir šokti.
LAPINAS. (Saldžiai)  Gerbiamoji publika, likite savo vietose. Koncertas
tęsiasi. Atsiprašome už techninius nesklandumus (nusilenkęs išeina).     
 
Vėl pasigirsta Ežiuko dainelė, į sceną įbėga ir šoka DU DRUGIAI, o EŽIUKAS  tik žiopčioja, paskui pradeda šokti, vartytis kūlio ir visaip kvailioti. Pasibaigus dainai, nusilenkia, ir užsidengęs veidą, išbėga. Paskui jį išbėga Drugiai. Nuvilnija skysti plojimai. 
                           
ŠIKŠNOSPARNIS. (Užjaučiamai) Gaila man to Pupsio. Pervargęs, sulysęs, nervingas. Pasidarė į Ežį nepanašus. Mačiau, šiandien koncertavo peršalęs, turėdamas temperatūros. O dabar dar prarado balsą. Argi čia gyvenimas?
VOVERAITĖ. Tai Lapinas jį taip spaudžia ir išnaudoja. Verčia dirbti be išeiginių ir atostogų, kad tik daugiau pelno atneštų...
ŠIKŠNOSPARNIS. Pelno Lapinui, nes tas kvailutis Ežiukas net skaičiuoti dorai nemoka.
PELĖDA. Kokia jis scenos žvaigždė... Greičiau jau scenos vergas.
ŠIKŠNOSPARNIS. Ežiukas pats labai norėjo būti žvaigžde.
PELĖDA. Būtų žinojęs, koks tikrasis jų gyvenimas, būtų nenorėjęs...
ŠIKŠNOSPARNIS. Bet kaip jį išvaduoti? Gal pagrobti iš Lapino? Kitaip visai ežiuką nuvarys. Ar žinote, kad nuvarytus ežius lapinai praryja?
VOVERAITĖ. Deja... Kažin, ar pats Ežiukas norės būti išvaduotas. Nors jo gyvenimas ir rožėmis klotas...
ŠIKŠNOSPARNIS. Reikia paklausti jo paties.

Scena užtemsta. Prožektoriaus spindulys apšviečia tik EŽIUKĄ. Jis apsivilkęs jau kitu sceniniu kostiumu, kaklas apmūturiuotas puošniu šaliku.  Sėdi ant žemės susiėmęs rankomis galvą. Prie Ežiuko lengvai atsklendžia ŠIKŠNOSPARNIS TYLIUS. Jis švelniai apkabina draugą ir glosto jam galvą. Ežiukas prisiglaudžia prie Šikšnosparnio. Ežiuko pečiai krūpčioja, jis verkia.

ŠIKŠNOPARNIS. (Švelniai) Ežiuk, matau, tau dabar nelengva. Peršalai, susirgai... Pertempei balso stygas ir tapai nebyliu. Nesisielok, balsą tu vėl atgausi, tik turėsi ilgai gydytis. (Ežiukas supratingai linksi galva). Klausyk, Ežiuk, ar tau dar nepabodo toks rožėmis klotas gyvenimas?
EŽIUKAS žiopčiodamas kaip nebylys rodo ženklus, kurie reiškia, kad jam viskas iki kaklo pabodo. Į  sceną įbėga įtūžęs LAPINAS.
LAPINAS. (Įsakmiai) Spaigly, kur tu dingai? Nėra laiko sirgti. Mūsų laukia koncertas. Juk sakiau, kad tau nereikės dainuoti. Leisime dainų fonogramas, tu tik šoksi ir žiopčiosi.
Ežiukas Lapinui rodo į savo gerklę, norėdamas pasakyti, kad jam labai skauda, jis blogai jaučiasi. Bet šis net nežiūri ir šiurkščiai  tempia Ežiuką už rankos į scenos vidurį.

Scena nušvinta. Skamba muzika. Ta pati miško aikštelė - scena. Ant kelmų sėdi tie patys miško gyventojai - ŽŪROVAI. Prieš juos išeina EŽIUKAS ir DU DRUGIAI, nusilenkia ir visi pradeda šokti. Pasigirsta Ežiuko daina.
        Tuo metu dangus pamažu  aptemsta. Pradeda pūsti stiprus vėjas – girdisi vis stiprėjantis jo ūžimas. Medžiai linguoja ir braška Žiūrovams virš galvų. Pradeda lyti lietus. Žvėrys išgąstingai žvalgosi. PELĖDA SU PELĖDŽIUKU susigūžę sprunka slėptis. Pelėdžiukas dar spyriojasi, bet mama jį tempte ištempia. Tik Ežiukas su Drugiais tęsia koncertą. Vėjas vis stiprėja. Jau nebegirdėti muzikos, tik vėtros ūžimas. Ima lūžinėti medžių šakos, krinta ant miško gyventojų. Staiga storas medis lūžta perpus, užvirsta tiesiai ant sėdinčios VOVERAITĖS  STRIKSĖS ir  ŠIKŠNOSPARNIO TYLIAUS ir juos prispaudžia. Iš aikštelės išsigandę išbėga paskutiniai žiūrovai – LAKŠTINGALA, KREGŽDUTĖ IR TRYS JONVABALIAI.

VOVERAITĖ. Gelbėkit, man prispaudė uodegą!
ŠIKŠNOSPARNIS.  Ei, kas nors.... Į pagalbą! Mes žūstame!
(Įbėga Lapinas, bet net nesiruošia gelbėti nelaimės ištiktųjų).
LAPINAS. (Šaukia) Spaigly, saugokis! Tu man labai brangus. Bėkim greičiau iš čia!

Tačiau EŽIUKAS šįkart nepaklūsta LAPINUI. Šis bando tempti Ežiuką jėga, bet šis priešinasi. Ežiukui atsilaikyti padeda DU DRUGIAI.  Tuo metu lūžtanti šaka trinkteli Lapinui, ir šis išsigandęs išbėga.
EŽIUKAS su DRUGIAIS puola gelbėti  nelaimėn pakliuvusius draugus. Pakelia ir nuvelka šaką, kuri prispaudė VOVERAITĘ IR ŠIKŠNOSPARNĮ.

VOVERAITĖ. Ačiū tau, Ežiuk. Jei ne tu, būtume žuvę. Matau, tu esi tikra žvaigždė. Pati gražiausia.
ŠIKŠNOSPARNIS. Tu esi tikras draugas. Pats geriausias.
Visi skuba išeiti. Voveraitė vos šliaužia, kaip sulaužyta, o Šikšnosparnis šlubuoja ir velka sparną. Užgęsta šviesa. Vėtros ūžimas pamažu nutyla.

Vėl pasigirsta muzika, scena nušvinta- danguje pateka mėnulis ir žvaigždės. Miško aikštelės pievelėje ant nulūžusio medžio sėdi vėl pilkais spygliukais EŽIUKAS su ŠIKŠNOSPARNIU TYLIUM ir žiūri į žvaigždes. 

ŠIKŠNOSPARNIS (Dainuoja) Tu, žvaigždute sidabrine...
Na, Spaigly, kaip tavo gerklytė? Ar jau atgavai balsą?
EŽIUKAS. (Užkimusiu balseliu) Beveik atgavau. Močiutė mane išgydė.
Tik būk geras, vadink mane mano vardu. Man tas „Spaiglys“
niekada nepatiko. Skamba kaip „kvailys“. O tavo sparnas, žiūriu, jau
sugijo. Ir nebešlubuoji... Voveraitė irgi pasveiko. (Ironiškai) Tik
mano Prodiuseris dar negaluoja – jam sutrenktos smegenys.
ŠIKŠNOSPARNIS . Tai vėl tęsi koncertus? Tik tau reikės perdažyti spyglius  - liūtis nuplovė auksinius dažus. Tik atmink, kad nuvarytus Ežius Lapinai suėda.
EŽIUKAS. Žinau, Tyliau, ir močiutė man tą patį sakė. (Tvirtai) Daugiau nesidažysiu auksu, nebenoriu  to rožėmis kloto žvaigždės gyvenimo. Noriu būti savimi. O dabar labiausiai už viską trokštu ... iki soties išsimiegoti. Tačiau kaip pasislėpti nuo Lapino? Jis  manęs nepaleis...
ŠIKŠNOSPARNIS. Šaunuolis, protingai nusprendei. Geriau būti gyvu Ežiu, nei nuvaryta žvaigžde. Galiu tau padėti. Žinau vieną gerą vietelę, kur galėsi pasislėpti. Eime?
Jiedu susikibę už rankų eina į miško gilumą. Sustoja prie storo medžio. Jo kamiene įtaisytos durelės. Tylius jas atidaro. Ten matyti tuščia ertmė.
ŠIKŠNOSPARNIS. Ežiuk, lįsk į mano slėptuvę. Čia tavęs niekas neras.
EŽIUKAS. (Patenkintas) Miegosiu čia visą žiemą. (Žiūrovams) Tik niekam nesakykit, kur slepiuosi. Visiems draugams viso gero! (Lenda į drevę).
ŠIKŠNOSPARNIS . (Uždaro dureles ir grįžta į pievelę dainuodamas) Tu, žvaigždute sidabrine, nepasieksiu aš tavęs...
Pasigirsta LAPINO balsas: „Ei, Spaigly, kur tu?! “ 
Miško aikštelėje pasirodo ir pats Lapinas.
LAPINAS. Ei, Tyliau, tai čia tu dainavai? Visai neblogas balsas. Ar nematei Ežiuko? Niekur jo nerandu.
ŠIKŠNOSPARNIS. Ne, nemačiau. Girdėjau, su Kregždute išskrido į Afriką pas žvėrių karalių.
LAPINAS. (Pašaipiai) Kokį dar karalių... Susitariau dėl koncertų, žiūrovai  nusipirko bilietus, o jis, po galais, dingo kaip į vandenį. Na, surasiu, tai jam klius... (Kreipiasi į salės žiūrovus) O jūs nematėte Ežiuko? Ką man dabar daryti? (Šikšnosparniui) Gal tu, Tyliau, nori tapti žvaigžde?
ŠIKŠNOSPARNIS. Nė už ką. Aš vertinu laisvę – dainuoju ką noriu ir skraidau kur noriu. Ir visai netrokštu žvaigždiškai spindėti...
LAPINAS. Kaip sau nori... Rasiu kitą. Norinčių spindėti šiame pasaulyje netrūksta. (Kreipiasi į salės žiūrovus) Gal jūs norite  tapti žvaigždėm? Aš pats talentingiausias  Prodiuseris.
Tuo metu prie Lapino subėga miško gyventojai ir nutempia jį nuo scenos.
VISI. Dink iš čia, Prodiuseri. Mes nebenorime būti tavo nuosavos auksinės žvaigždės. Mes patinkame sau tokie, kokie esame – draugiški ir linksmi.
              (Visi dainuoja Dainelę apie draugystę)
                     
                                                                                                                                                   

                                                                              Spindėt žvaigžde, dainuoti, šokti
                                                                              Ir stebinti visus - labai smagu.
                                                                              O mes dalykų svarbesnių išmoksim  -
                                                                              Surasti daug ištikimų draugų.                                                                   

                                                                              Atskirti tikrą draugą nuo netikro,
                                                                              Kuris lengvai paliks ir nusisuks,
                                                                              Išmoksime Gyvenimo mokykloj -       
                                                                              Tai Talentas svarbiausias iš visų.                       
                                                                           

 

                           
                                  UŽDANGA.

 

(Konkursui, el. pastas genas@takas. lt    tel. 8 612 31714)