Vaikystės statulėlė

Turiu aš gražų daiktą namuose,
Jis mano širdžiai artimas ir mielas.
Tai statulėlė, į mane ji panaši,
Ją dovanojo man močiutė per Kalėdas.

Maža mergaitė, didelėm akim,
Trumpais plaukais ir riesta nosyte.
Siaurom lūpytėm ir pūstais žandais,
Kažkuo ji primena mane.

Suknutė jos trumpa, nesiekia kelių,
Ji turi sparniukus spalvų drugelių.
Lyg maža elfė, lyg laukų gėlė,
Kaip mano buvusi vaikystė.

Jaučiu, lyg saugotų mane
Jos geros akys ir tas šiltas žvilgsnis.
Močiutė statulėlę dovanojo man,
Todėl per ją jaučiu močiutės širdį.

Ši statulėlė man nėra eilinė.
Nors nespalvota, bet labai graži.
Žiūriu į ją- matau save vaikystėj,
Kai dar buvau maža, padūkus ir švelni.

Maža mergaite liksiu visada,
Ne išore, bet savo vidumi.
Lyg maža fėja, trumpa suknute,
Švelni ir kvepianti pirmuoju medumi.