Простите! Может, лучше я уйду,
Без лишних слов, не хлопнув Вашей дверью,
Я не хочу пророчить вам беду,
Но в счастье без любви, увольте, не поверю.
Пусть дышат молодостью ландыши в саду,
Пускай весна стучит в окно капЕлью,
Я не герой, так лушче я уйду,
А Вы - внимайте сказочкам и пению.
Вы песням соловья, прошу, в сердцах внимайте,
А мне - вся жизнь свисток, я соловей-разбойник,
И маску с вялых век, пожалуйста, не снимайте,
Не то Вас захотят иметь ямщик и дворник.
Простите, может, лучше я уйду,
Не то побью посуду или морды,
Иль заиграю странные аккорды
Про ту графиню, что бежит к пруду!
Pabūsiu pats sau kritikas:).
Diudia teisus. Jau vien grafienė ir prūdas, beje, kilę iš Auksinio veršio (atsimenate telegramas Koreikai?), ir atkartoti Makarevičiaus yra štampas, tačiau ir aliuzija. Nėra eilėse įdomių išsireiškimų, tik durų daužymas, lakštingalos dainelės ir snukių daužymas, kurio niekaip nekompensuoja gyvenimo-švilpuko įvaizdis. Manau, kad užtušuoja "kreivumus" ir klišes tik tai, kad tema ir veikėjo elgesys, tipiškos, išmoktos ir besikartojančios kaip rondo frazės, labai jau panašios į vidutinio statistinio gyventojo. O pasiteisinimui - juk čia ekspromtas, netaisytas penkių min. kūrinėlis.
Jis ir negali būti vertas daugiau kaip 2. Na 3!(kaip man, mylimam) :)