valandos meilė šešėliui

aštuoniolikta valanda prisiliečia
prie namo šešėlio ir žiūri į jo akis
šešėlio akys pilnos vargų ir tamsos
jaučia šiltą aštuonioliktos valandos žvilgsnį
jaudulys pradeda tekėti per šešėlio kūną
daug metų jis lėtai ir nedrąsiai krisdavo į vakarinę pusę
bet niekas jo nelietė taip švelniai kaip šį vakarą
jį mindė į jį daužė kamuolį
bučiavosi jame
šešėlis kentė šaltį
saulės patyčias
kartais jį priglausdavo žvaigždės o ryte vėl išvarydavo
dabar jis jautė kaip aštuonioliktos valandos plaukai
liečia jį
kaip ramus ir šiltas kvėpavimas atsimuša į skruostą
pakėlęs akis namo šešėlis išvydo valandos šypseną
ir švelnų meilės kuždesį
jis nusišypsojo aštuonioliktai valandai
ir jį užliejo prisiminimai
kai pastatė namą
ir jis pradėjo gyventi vakarinėje jo dalyje
jį aplankydavo ne viena žavinga valanda
ir jis jausdavo  joms simpatiją
bet tokio švelnumo dar nebuvo niekad
aštuoniolikta valanda norėjo namo šešėliui papasakoti
apie jausmų pradžią
bet pradėjo lyti
abu stovėjo ir žiūrėjo į verkiančios gatvės skubėjimą
šaltas vėjas žaidė su jų veidais
plėšė rūbus nuo jų kūnų
o jie stovėjo šypsojosi ir džiaugėsi savo atvirumu