lenktynės

Zizi labai mėgo užvertęs galvą spoksoti į ten, aukštai, žaidžiančius jo geriausius draugus. Labai troško juos aplankyti, bet Dievas sakydavo, kad jo norai neturi realios galimybės išsipildyti. Žmogus dar tik prieš šimtmetį pritaikė keturių ratų judėjimo galią ir pradėjo jais ridinėtis, o jis jau trokšta pažaboti gamtos jėgas. Zizi vis svajojo, kad gimtų vėliau, kai žmonės pakils į orą, bet jam nepatiko, kad tada negalėtų gyventi dabar. Jo mažoms smegenims tai buvo neįmenama mįslė. Todėl jis nusirideno nuo kalniuko ir pasileido bėgti, kol pralenks vėją.
    Vieną vakarą mama jam sekė pasaka prieš miegą apie triratuką, kuris labai norėjo surasti savo tėtį, kalnuose ganantį avis su šeimininku ant kupros. Jis jau girgždėjo ir avys jo baidėsi. Vieną dieną žmogus paleido jį į laisvę, tereikėjo sėkmingai įveikti kliūčių ruožą plyname lauke, pilname medžiu. Ir taip netikėtai nutiko, kad tėtis ir sūnus susitiko ties paskutiniu posūkiu į kairę. Susidūrė ir susižalojo abu nepataisomai, bet buvo laimingi sutikę vienas kitą ir amžiams susilydę į vieną masę – metalo laužą... mama pabučiavo Zizi ir paklojo jam minkštą patalą į miego karaliją. Zizi sapnavo, kaip jis lekia greičiau už vėją kartu su geriausiais draugais. Jis žinojo, kad yra kitoks nei jie, bet turėjo tokia pat tyrą ir pūkinę širdį.
    Sapnas ir pasaka jam sukėlė nenumaldomą neramumą, tarsi jo viduje iš kiaušinio ristųsi paukštukas ir ketintų išskristi. Jam skaudėjo, bet labiau jis troško pakilti kartu su jame esančiu sparnuočiu.
    Po metu jis sukūrė pirmąjį sklandytuvą - dviratį. Pakilimui Zizi pasirinko tą pačią kalvą, ant kurios jis lenktyniaudavo su vėju. Stipriai įsibėgėjo ir dar smarkiau mynė pedalus, kad įgavęs tinkamą pagreitį aplenktų vėją. Zizi pakilo. Skrido kartu su debesimis ir džiaugėsi jų draugija. Ir Dievas prisipažino klydęs.