Išsitėškęs ant asfalto
Juokias lašas stingdantis
Mintis, ir
Nerimąstis užlieja
Vaiko protą,
Kaip liežuvėlis sniegenos
Mintis kutena.
Juokias vaikas-
Nesupranta jausmo,
Kai mintis malonę velia.
Atsistoja, atsisėda
Sniegena jam rodos tiesia
Sparną.
Jis nustėra, kai supranta,
Kai iš sniegenos veide
Sustingusios
šypsenos, šviesa į
Tamsą virsta.
Nerimu vadinas jausmas,
Kai iš paukščio plunksnos
tvaikas, o ne
Grožis, kvapas mielas,
Vaikui ašaras
ridena.
Jausmas,
Pirmas pojūtis, negeras
Ima ir iš vaiko daro
Žmogų.