Kaip aš švininius šėtonus keptuvėje kepiau

Septyni švininiai šėtonai,
Skydais ir pelėkautais apsišarvavę,
Plasnoja į tolį gyslotais sparnais,
Ant gatvių, stogų karštą lavą spjaudo.
- - -
Sėdžiu ant vienos iš septynių iliuzijų,
Plaukus švininius raunu ir dedu į įkaitintą keptuvę,
Jie lydos, burbuliukais laksto, daužos vienas į kitą,
Kartais susilieja, kartais kraterius vaidina,
Žaismingi švino burbuliukai,
Jie tokie žvilgantys, net apetitą kelią.

Iškepiau vieną nelabąjį,
Liko šeši.

Užšokau ant kito.

Nupjoviau Sunkiausiajam galvą,
Dabar jau visą į keptuvę įmečiau,
Gavosi blynas, šis dar skanesnis išrodo,
Įbedžiau pirštą į centrą, apverčiau –
Dabar šalmą turiu.

Sunkus nelabasis be galvos nebepaskrenda,
Šoku ant kito.

Odos nelygumus nuo penkto skabau,
Praskrendančias zylutes ir besimylinčius kikilius lesinu.

Kiti keturi, nustebę mus su penktuoju stebi,
Manęs prisibijo, nes du jau iškepiau,

Palikau visus penkis šėtoniūkščius gyvus,
Nors vienas ir apskabytas, zylėm sulesintas.
- - -
Penki švininiai šėtonai,
Besimylinčius kikilius savimi lesina...