Nakties slėptuvė

Kai vakaro šešėliai šlavė kambarį, o mudu įstrigome lovos seklumoje, radau tavo ausyje nakties trupinį ir į jį įkritau. Anapus skylutės liko tuščiavidurė moteris, garuojanti nuovargiu. O aš, taškinė figūrėlė, visu savo turiniu sutekėjau gilyn į juodumos šulinį. Buvo taip tamsu, kad jaučiausi praryta net užsimerkus.
Apsidairiau, bijodama apakti. Virš galvos pralėkė begarsis šviečiantis daugiakampis. Jį gaudė kitas, apaugęs briaunuotomis vaivorykštėmis. „O varge, kaip prašmatniai važiuoja stogas, “ – bandžiau nusisukti į kitą pusę. Bet žvilgsnį nupjovė jaučių kojų kariuomenė, nusitempdama mano marškinius. Supratau, kad klimpstu į sapnų sąvartyną, kuriame ritasi nauja miego istorija. Bet tu krustelėjai, ir aš iškritau iš ausies, prisikimšusi pilną burną nakties palikimo. Šmurkštelėjau į savo atvėsusį kūną ir tave apkabinau.
Uždegei šviesą.
„– Pažiūrėk, naktis sulindo į nosies rozetę. “
„– Papūsk ten, gal iškris. “
„– Ar gali man duoti daugiau nakties? “
„– Turiu tamsos laikraštį po televizoriumi, tik neištraukiu. “
Užgesinai ir pamačiau, kad mūsų naktis kiaura. Akyse blizgėjo keturi lašai dienos. O juose kito ryto įkurtuvių laukė baltas miestas.
„– Labanakt. “