Pasaka-pakasa

Pasaka-pakasa



                                                - PIRMAS SKYRIUS –


                                                I dalis



Poncijus Lakūnas, gulėdamas patvory, keikė vištas. Horizonte aušo pagirios. Medžiai, susirietę kaip špygos, kyšojo iš žolės, o vėjas kuteno sliekams pakaušius.
- Oi kad mane kur! – Įgriuvęs gryčion kaip pernykštis karvašūdis, su žmona pasisveikino Petras Brokalyviškis. Toji iš netikėtumo išvertė košę ant grindų, griebė šluotą ir puolė tratintis po visą trobą kaip patrakus.
Išalkęs it meškinas paralyžuotais žandikauliais, Petras užgriuvo pusryčius atsitiktinai mesteltus ant ąžuolinio stalo ir ėdė pakol užsnūdo. Iš miego, gilaus kaip Vištyčio bala, jį tepažadino pati, netyčiom grūstelėjus šluotkotį rūron.
- Kelk!
- Atstok!
- A girdž, aš tau saka!
- Da pašla ty... – sukriokė Brokalyviškis, apsiversdamas ant kito žando kaip vėdaras surudyjusioje skauradoje pilnoje taukų.
Tuo metu kitame kaimo gale...
- Tai siaubūnėlis vėl tau sumovė vakarą? – Sukarkė senis Dziabas, rymodamas prie tvoros.
- O kas tau darbo, tėtuši? – Paklausė Poncijus Lakūnas, šalindamas ilgą, žalią ir tamprų skreplį iš taboko prisisodrinusios burnos. Jis nesugebėjo išsiropšti iš griovio patvory, tad kalbėjo pusiau susmigęs žemėn kaip kelmas.
- Tu, brolau, labai vėjavaikiškas. Kaip bachūras visai...
- Nesijuok, tata, ir tu šnapso mėgėjas... buvai... kai... jaunas... buvai...
- Nepasakok pasakų, Ponciuk, aš tavo amžiuje buvau kaimo viršila!
Poncijus tik nusivėpė.
Na ir Saulala Matušėla pakilo viršum dėrėvnios, plyksteldama Chūlės Bedantevičienės langan, prie kurio sėdėdama ji švietė gimtąją šalį kaimo kronikomis, vieną po kitos atidenginėdama slapčiausias marčių, žentų ir vyrų paslaptis, o jų neapsakomai įdomiomis kaimo gyvenimo vingrybėmis, virpindama laukinę kaimiečio širdį. Ne visiems tai patiko! Oi ne visiems! Kartą gryčion užsuko pats Juziukas Spintinas, šalies vadovas. Sakėsi atėjęs grietinės.
- Moč, ko nerimsti! - Trenkęs dubenį su grietine ant žemės, netikėtai subliovė vadovas, skersai perskersdamas senąją grafomanę velniškai negailestingu ir atgrąsiu žvilgsniu - lyg įkaitintu kirviu pasturgalio taukus rėždamas. - Kas per nesąmonės?!
Chūlė tik vištiškai nuleido akis lyg apsidirbus kalakutė.
- Žinau tokias padlas kaip tu! Duok laisvės tai, bl... velniai žino kur nueis! Stokis!
Chūlė nenorom pasikėlė nuo apdirbtos kėdės kaip prikepęs blynas ir priekaištingai spoktelėjo į Juziuko Spintino kaliošus. Ir kaipmat gavo per sudžiuvusią bedantę.
- Ko spoksai? Och, vėdma staraja! – Ir kad rėš jai savo lazda per kuprą, tai net slanksteliai pabiro ant grindų kaip chrustikai. Purvinais kerzais Juziukas taip išspardė kaimo rašytojai sėdimąją, kad ta kadrilį šoko iki padusus į šulinį įvirto.
Prigrąsinęs visokių baisių visokasčių, vadovas Spintinas išėjo iš pirkios su visom durim.
- Aš negailestingas savo šalies trūkumams! Ir jei pamatau, kad už nugaros man kažkas trelina, tam iškandu rūrą! – Sėdęs automatizuoton karieton, jis dingo į savo valdas, sukeldamas vieškelio dulkes ir sudrebindamas žemę. Jo riksmai dar ilgai aidėjo nuo tvoros iki tvoros, kaip griaustinis, o kaimiečiai visą savaitę negalėjo ramiai nusiriaugėti, kad ir palindę po kaldra.

                                                    bus antra dalis