Kopėčios, atremtos į dangų, kvepės

papasakoki man, apie dievuką, kurį
tarp delnų suspaudus laikai, juk žinai
jis nepabėgs, jis neateina ir neišeina,
papasakok, - tempiu mamos rankovę
kaip obels šaką, aplipusią obuoliais,
sakau jai, vakar kopėčias pavogė -
ne, ne, tikrai ne kaimo bernai, čia
tas tavo dievukas nori, kad pas jį
užliptum, tu neverk, aš gi neduosiu
jam tavęs - pirštuku pagaunu jos
akies lietutį, ne iš karto: debesėlis
pilnas, o tik paskui, griovely,
virš lūpos sausos, prisidedu prie
liežuvio - beskonis.

pakylu laiptais, kvepiančiais
kitąsyk papiltu pienu iš mūsų Liepos,
lietum iš lauko, tėvo batais darbiniais iš svetimo
kiemo, mamos mazgotėm ir laiku, sugulusiu
ant laiptų. užbėgu iki viršaus, suraukiu nosį -
kodėl rytojus nekvepia (?!)
ir trypiu trypiu kiek kojukės išgali,
noriu, kad laiptai nesibaigtų palėpėj
ir aš galėčiau užbėgti pas tą dievuką,
iki pietų grįžt spėčiau, gal neaukštai.
aš jam viską viską atiduosiu ir žydrus
batelių raištelius, jei tiks jo batams,
aš pasakysiu jam, kur slėptis, kai labai subara,
ar kai labai gera, aš jam tikrai viską viską,
tik ne mamą.

ji žiūri pro didelius akinius į mane,
o man tik nerimas už stiklo, nebėr akių
mamos, nebėr. dievukas ją po truputį išsineša.
šiąnakt iš sodo dingo kopėčios,
ryt
ir
ji