Vyšnios, kur rytoj žydės

Esybė, pabaiga, būtis – tai taip trapu...
Tu perlūžai per pusę.
Pabiro trupiniai – laiškas, rašalo dėmė, liepsna,
Bet viskas dingo...
Suvisai.

O aš norėjau dar šio to Tavęs paklausti...
Bet, ko gero, jau vėlu
Man sužinoti -
Kodėl vilties jau nebėra,
Kodėl ugnis, kuri mus šildė, jau užgeso?

Ir ketinau atkreipti Tavo dėmesį...
Tačiau regiu tik viziją – neaiškų siluetą, -
Gal vilties?
Ir kabantį siūlą ant vyšnios šakos, -
Nejau iš vėliavos baltos?
Regiu ir dūmų kamuolį, besiveržiantį iš kamino.
Iš namo.
Ana ten.

Tai kas beliko man?
            Įspėti mįslę?
Kodėl gyvybę jis mums dovanoja, o baudžia mirtimi?
Pamėginsiu.
Galbūt pavyks.
Juk tos raudonos vyšnios, kur rytoj žydės,
Neleis man niekada pamiršti.