Panarai (ištrauka)

Aš iš tikrųjų pavargau.
Sėdėjau traukiny. Važiavau į Panarus. Buvo gal pusė dešimt ryto, gal vėliau. Saulė švietė beprotiškai. Berods, buvo vėlyvas pavasaris. Aš jau buvau išgėrus butelį alaus.
Ar jus žinote, gerbiamieji, kas yra Panarai, kas yra Paneriai?  Uuu-o-uu-oo. Eto strannoe mesto – Kamchiatka.
Taigi. 10 minučių traukiniu nuo Vilniaus.  Vis galvojau, kaip čia vienu žodžiu pavadinti Panarus. GLIUH.
Taip, gliuh. Kai pirmą kartą ten nuvažiavau iš pradžių su baime, o paskui su pasitenkinimu suvokiau, kad laikas ten neegzistuoja, ten visi sapnuoja – visi Paneriuose sapnuoja, visąlaik, kartais net atrodo, kad juos gaubia toks mistiškas sapnų rūkas, tokia vos įžiūrima migla. Paneriuose visad girdėti traukiniai. Paneriuose visada galima išgerti. Parukyti. Pauostyti. Paneriuose nereikia prabusti. Gliuh.
Bet čia egzistuoja taisyklės. Gliuh?

Miške prie laužo jie gėrė. Jie – kažkokie pusiau žmonės pusiau ivanauskaitiškai fantasmagoriški žvėrys-padarai, gėrė stebuklingą gėrimą. Mes turėjom alaus. Aš nebuvau iš Panerių. Aš netyčia užklydau į sapną ir užsibuvau. Nenuovokiom akim stebėjau veiksmą – gal dėl to, kad buvau pakankamai girta – kadrai slinko lėtai, lyg sulėtinti, žinai, lyg sulėtinti – laužas degė, jie gėrė. Kalbėjo lietuviškai ir rusiškai. Lietuviškai rusiškai, beveik stebuklinguoju Panarų dialektu... ir svarbiausia... aš sėdėjau lyg užburta – sėdėjau  ir gėriau, su kiekvienu gurgšniu gėriau į save dvasią – Panarai turi dvasią – kažkokią klykiančią, kenčiančią, ataidinčią negimusių kūdikių ir laisvo elgesio mergaičių raudomis, kvėpuojančią rytmetiniu pagirių tvaiku, saint george ir saldžiu dūmu, tokia pat nemirtingą kaip Cojus, tokią pat pavojingą, netikėtą ir mirtį nešančią kaip HIV. Aš tik sėdėjau klausiau ir žiūrėjau į tuos stebuklingus sapno žmones, jų akys buvo skaidrios ir geros, girtos ir geros. Ir truputį klastingos. O gal aš suklydau.
Čia niekas neprigyja. Neateina ir nelieka. Reikia gimti Paneriuose, kad galėtum sapnuoti amžinąjį Panerių Sapną. Tu arba esi iš Panerių. Arba nesi iš Panerių. Tokia viena tylioji taisyklė.
Šitas sapnas su taisyklėmis.
Noriu rišliai pasakoti apie Panerius. Bet aš juk negaliu tiksliai atsiminti sapno. Panerius kerta bėgiai. Dešimtys bėgių. Jie kaip upė kerta Panerius. Galima eiti pėsčiųjų tiltu, galima kirsti bėgių upę. Ten žmonės nepastebi traukinių, jie tiems žmonėms kažkaip neįtikėtinai savaime suprantami, kartais galvodavau ar jie juos girdi, savo jungtį su Vilniumi. Man visi traukiniai buvo ypatingi, jiems – visi vienodi. Antroji taisyklė.
Man atrodo, vieną kartą geriau Panerių miške. Ir, berods, Lioša pamyžo ant stalo. Aš net nepastebėjau. Tik išgirdau kaip skystis teška į stalo lentas. Galbūt kažkas juokėsi. O gal nelabai – Paneriuose niekas nėra stebėtina, niekas, kas įvyko, ar galėtų įvykti nėra stebėtina. Pranašingu sapnų nėra, nes sapnas ir yra gyvenimas – gyvenimas yra kaip sapnas - Trečioji taisyklė.
Parduotuvėje galima nusipirkti vieną cigaretę už 20 centų. Gliuh? Ir „ant barzdos galima pasiimti“. Gliuh? Visi yra susieti vieni su kitais kažkokiu magišku ryšiu, lyg jų gyvybę palaikytų tomis pačiomis venomis srūvantis kraujas – tik vėliau supratau, kad juos sieja būtent tas SAPNAS – apsvaigimo – amžinas ir monotoniškas kaip traukinių bildėjimas.
Paneriuose dar yra tunelis po traukiniais, berods. Tikiuosi, nesapnavau.
Paneriuose... ten tokie nameliai miške kaip pasakose... ten verdami stebuklingi gėrimai... paaugliškai jau išstypę vaikai suaugusiųjų akimis lyg maži raganiai visada turi kuom numalšinti kasdienybės sapno iškankintųjų nerimą. Už pinigus. Nešvarūs šunys. Kilimai ant sienų. Mažosios seserys dar nurenginėjančios tik kartonines lėles. Bedantės šypsenos. Nautilius pompilus. Leningrad. Karol y shut. Cojus. Ir visa apimanti sapno dvasia anksti rytą miglotais bėgiais atūkiantį traukiniu – kartais aš velniškai trokšdavau užmigti Panarų miegu.

Čia visi matė filmą IGLA. Čia gal tik vienas iš dvidešimties pateko į aukštąją. Čia visą naktį mašinoje galima prasiklausyti muzikos, kvatotis arba kalbėti, koks gražus pasaulis ir kaip tu myli kitus mašinoje sėdinčius, o ryte eiti miško takeliu ir bandyti sudėti dantį ant danties, mintį ant minties – mintys rytais čia juodos – amžinai miegančiųjų šalyje. Ketvirtoji taisyklė.
Penktoji taisyklė – angel leti leti zdes uzhe nekovo nespasti.