Didysis ketvirtadienio nuotykis...

Vieną ūkanotą ketvirtadienio rytą aš vaikščiojau pirmyn ir atgal po kambarį ir galvojau, ką veikti. Staiga man šovė į galvą viena išganinga mintis. Aš prisiminiau, kad lietingomis  dienomis mano draugužė Pene‘lapė visada kepa pyragą su obuoliais ir spanguolėmis. Man net pilvas suurzgė. Reikia eiti pas ją. Tuomet ir prasidėjo didysis lietingojo ketvirtadienio nuotykis.
Pene‘lapė, aišku, buvo namuose. Ji tikrai kažką kepė, o jos nosis buvo visa miltuota. Ji davė man minkštas šlepetes ir įpylė arbatos. Atata, kaip gera buvo sėdėti su Pene‘lape ir tą arbatą gerti. „Šiandien ežiuko gimtadienis“ – pasakė Pene‘lapė, ir tai buvo grynių gryniausia tiesa. Balandžio mėnesį ežiukas visada švenčia savo gimtadienį, ir ne bet kada, o 8 dieną. Va taip. Ir dar – ežiukas labai mėgsta pyragus. Tai irgi gryna tiesa.
Ežiukas turėjo ateiti pas Pene‘lapę ketvirtą valandą po pietų, bet jis atėjo 10 minučių anksčiau. Šiaip jis visada visur ateina ankščiau, bet šį kartą taip nutiko ne iš įpratimo, o dėl lietaus. Ežiukas išėjo į lauką ir pamatė, kad pila kaip iš kibiro, o jis neturi skėčio. Taigi jis pasileido bėgti, kad mažiau sušlaptų, ir atbėgo labai labai greitai. Kai jis pasibeldė į Pene‘lapės duris, buvo toks uždusęs, kad net pamiršo, jog šiandien jo gimtadienis ir jis atėjo valgyti ypatingo pyrago. Tačiau ežiuko amnezija buvo trumpalaikė. Visi Pene‘lapės namai buvo prisipildę nuostabiausio ir skaniausio kvapo pasaulyje. Ir šitas kvapas kaip mat atgaivino ežiuko atmintį. Jo nosytė ėmė krutėti ir ežiukas apsilaižė. Jo mažos juodos akytės taip blizgėjo, kad buvo galima pamanyti, jog tai kalėdinės lemputės.
Netrukus po to atėjo kiškis, avinas ir vilkas. Meška kaip visada vėlavo. Bet kai tik ji pasirodė, visi sėdo prie stalo. Pyragas buvo šiltas ir kvapnus, o prie jo labai tiko stiklinė pieno. Visi vieningai nusprendė, kad pirmas pyrago turi paragauti ežiukas, kurio net visi spygliukai virpėjo – taip jis visas džiaugėsi. Ir tikrai – pyragas buvo nuostabiai gardus. Kaip tik dėl to gardumo, jis buvo labai greitai suvalgytas, ir surinkti visi trupiniai. Kai draugai baigė gerti pieną, nuo stalo pakilo meška, ir buvo aišku, kad ji nori kažką pasakyti. Ji reikšmingai nusikosėjo, pasikasė sprandą ir tarė:
- Ežiuk, mielas bičiuli! Šiandien tavo gimimo diena!
- Tikrai taip! – pritarė visi kiti.
- Tylos, leiskit man pasakyti, - subarė meška, - leiskit man pasakyti, arba pamiršiu, ką ketinau.
Visi nuščiuvo ir susikaupė, o ežiukas net sulaikė kvėpavimą. Jo širdutė taip daužėsi, jog jam teko kelis kartus ją nuryti, kad ši neiššoktų laukan. Ežiukas jautė, kad tuoj tuoj meška pasakys kažką labai svarbaus, ir jis galbūt gaus dovanų stebuklinga karvę, apie kurią svajoja nuo neatmenamų laikų. Kažkas jam pasakojo, kad būna tokių stebuklingų karvių, kurios yra margos ir tokios mažos, kad telpa į delną. Jos supranta viską, ką joms sakai, ir net moka skraidyti. Ežiukas paskendo svajose, bet tuoj turėjo atsipeikėti, nes meška iškilmingai baigė savo kalbą žodžiais:
- ... taigi, ežiuk, mes tau turim puikiausią pasaulyje dovaną, apie kurią tu turbūt visada svajojai.
Ežiukas net šoktelėjo. Visi ėmė ploti, o kiškis su avinu įnešė didelę dėžę, aprištą spalvotais kaspinais ir papuoštą žibančiais skrituliukais.
- Turbūt karvė ne tokia jau ir maža, - pamanė sau ežiukas, - nes kitaip, kam jai tokia didelė dėžė?
Ežiukas nekantriai atrišo kaspinus, atidarė dėžės dangtį, bet... karvės niekur nesimatė.
- Štai, ežiuk, - tarė vilkas, - tai puikiausias pašto ženklų albumas. Visai toks pats, kokį mes su tavim praeitą savaitę matėm pas senelį Ylą. Atsimeni, ežiuk? Tu jo labai norėjai.
Iš tikrųjų, aną savaitę ežiukas tikrai buvo matęs tokį albumą ir tikrai buvo jo užsinorėjęs. Bet kaip gi karvė? Ežiukas susigraudino, ir ašarėlės ėmė riedėti per jo plaukuotą snukutį.
- Na ką tu, ežiuk, - tarė kiškis, - nesigraudink, tai visai niekis. Mums  nebuvo jokių sunkumų, juk tu mūsų draugas.
Niekas iš tiesų nežinojo, kad ežiukui pasidarė graudu ne dėl nuostabaus albumo, kurį jam padovanojo draugai, o dėl stebuklingos karvės, kurios jis negavo. Albumas jam tikrai labai ir labai patiko, bet vargšė stebuklinga karvytė. Kur ji dabar? Tokia mažytė palikta viena... be savo ežiuko. Ak, ak.
Kiškiui pagailo ežiuko, ir jis padovanojo jam savo mėgstamiausią nėriniuotą nosinaitę. Ežiukas nusišluostė ašaras į nosinaitę ir nusiramino.
- Stebuklingą karvę aš pats susirasiu, - sušnibždėjo jis sau panosėje.
- Ką tu susirasi, ežiuk? – paklausė Pene‘lapė.
- Nieko. Sakau „ačiū“.
- Aa. Tada mielai prašom, - pasakė visi.

Per visus tuos pyragus ir dovanas, niekas net nepastebėjo, kad lietus liovėsi lijęs, ir pasirodė saulytė. Ji ėmė labai linksmai šviesti ir kviesti draugus į lauką pažaisti. Oras buvo gaivus, žolė visa šlapia, ir žvėreliai sušlapo kojytes. Bet visiems buvo labai linksma. Jie žaidė gaudynių, suposi sūpuoklėse, pasakojo linksmas istorijas, o jų juokas skambėjo po visą mišką ir dar toliau. Tik ežiukas buvo kažkoks tylus ir susimąstęs.
- Kas tau, ežiuk? – paklausė meška. – Ar tau liūdna?
- Ne, man visai neliūdna, - pasakė ežiukas ir dar pasiūlė, - eime žaisti slėpynių?
- Gerai! – sutiko visi.
- Kas ieškos? – paklausė meška. Visi sužiuro į ją.
- Oi ne, tik nesakykit, kad ir vėl aš, - bandė išsisukti meška, bet žvėreliai greitai išsibėgiojo, ir meška liko viena. Jai teko ieškoti.

Tuo tarpu ežiukas nuklydo gana toli. Jis ėjo užsisvajojęs ir visai pamiršo, kad turi pasislėpti ir tupėti už kokio kelmo ar krūmo, kol meška jį suras. Jis ėjo užvertęs galvą į dangų ir vos neužmynė ant boružės, ropojusios takučiu. Bet ežiukas laiku ja pamatė ir sustojo.
- Kas čia? – susidomėjo jis.  – Tavęs nemačiau mūsų miške, kas tu per vienas?
Vabaliukas bandė atsakyti, tačiau jis buvo labai mažas ir silpnas, taigi ir jo balselis buvo labai mažas ir silpnas, todėl ežiukas nieko negirdėjo. Ežiukas paėmė boružę į letenėlę.
- Ak, kokia tu graži. Nunešiu tave draugams, gal jie žinos, kaip tu vadiniesi.
Ir ežiukas pasileido tekinas pas savo draugus. Iš to skubėjimo jis kelis kartus vos neparvirto, ir gal būtų pametęs boružėlę, bet taip neatsitiko.
Meška jau seniai buvo visus suradusi, tik ežiukas buvo dingęs. Dabar jo jau ieškojo visi. Staiga Pene‘lapė pamatė atbėgantį ežiuką.
- Oi, ežiuk, štai kur tu. Mes visi tavęs ieškom, - tarė ji.
- Klausyk, Pene‘lape, gal tu žinai, kaip vadinasi šitas vabaliukas? Aš jį radau ant takelio. Argi jis ne gražus? – berte išbėrė ežiukas. Jis buvo labai uždusęs.
- Ak, ežiuk, juk tai boružėlė. Dievo karvytė. –tarė Pene‘lapė ir paglostė ežiuko nosytę.
- Kas? – nustebo ežiukas, - Dievo karvytė?
- Taip, - pasakė Pene‘lapė. Ežiukas neteko žado. Jam atrodė, kad dabar tai jo širdutė tikrai iššoks.
- Dievo karvytė, - kartojo jis. – Mano stebuklinga karvytė, kuri yra tokia marga, maža ir telpa į delną. Pene‘lape, ar ji moka skristi? – paklausė ežiukas.
- Žinoma, moka, - nusijuokė Pene‘lapė, - argi tu nežinai?
- Žinau, - pasakė ežiukas. Jis daugiau nieko nepasakė. Nuėjo namo nieko aplink nematydamas, tik laikydamas ant delnuko savo stebuklingą karvytę.